Viena diena be jo...
Dvi dienos be jo...
Tris dienos be jo...
Ketvirta diena be jo...
Esu nervuota, liūdna, susinervinusi.... Guliu lovoj ištisas dienas. Nenoriu nieko girdėti... Gal man depresija? Depresija, nes nebūnu su savo Best'u? Tai keista. Per pilvą vėl prabėgo šiurpuliukai, kutenantys mano kūną. Vos prisimenu jį kyla tas pats jausmas... Širdies dūžiai tampa nevaldomai greiti, o po pilvą atrodo ... Net neeina tokio jausmo atpasakoti. Tai ne drugeliai. Tikrai ne, tai kažkas ... kito? Lyg milijonas skruzdžių lakstytų po mano skrandį. Gal man reiktų nusipirkti nuodų ir juos suvalgyti? Taip tos kvailos skruzdės ar kas ten per padarai išsinešdins...
-Ė, Beata, gal kelsi savo storą šikną iš tos lovos? - paklausė Lis.
Iškėliau į orą savo 'ypatingąjį' pirštą.
-Oh, c'moon, man reikia tavo kompanijos. Turiu tau tiek daug papasakoti!
-Eik šikti ir palik mane viena! - surikau.
-Nejau pasiilgai to savo Sebastiano? - pasišaipė.
-Taip, pasiilgau ir ką?
-Ak, sesut, - ji atsiduso ir atsisėdo ant lovos. - meldžiu pamiršk jį. Jis ne tas kuo dedasi.
-Ką turi omeny? - staigiai pašokau.
-Nesvarbu, palieku tave vieną.
-Ne! Kad jau pradėjai tai ir baik!
-Beata, jis sušiktas melagis. Tau tiek žinoti užteks. Bet prižadėk, kad jį pamirši ir kad ir kokią skaudžią tiesą sužinosi, tu... tu.. neįsiskaudinsi. Meldžiu prižadėk, - maldavo.
-... - tylėjau.
-Meldžiu, - suinkštė.
-...
-Bea?
-Ko tu apsivartojus? - paklausiau.
Ji nepatenkinta suriaumojo ir išėjo garsiai trenkdama durimis. Cha, Sebastianas - melagis ? Taip, taip... pasakyk tai mano delnui... Susinervinau dar labiau. Suskambo telefonas. Ieškojau jo gan ilgai, kol į rankas pakliuvo tas grojantis ir vibruojantis daikčiukas (JOKIŲ POŠLŲ MINČIŲ!).
/Beata / - Alio?
/sb/ - Oh, kaip pasiilgau tavęs, mažut.
/Beata/ - Sebastianai! - laiminga sušukau. - aš ir tavęs pasiilgau.
/Sebastianas/ - Tai ką veikia mano bestė?
/Beata/ - Ai, nieko gero iš ties... Tu?
/Sebastianas/ - Taip pat, radau laisvą minutę, tad paskambinau tau. Čia tiek daug dar reikia nuveikti... - jis atsiduso. - turiu lėkti...
/Beata/ - Argh.. Iki, Sebastianai.
/Sebastianas/ - Iki, mažute.
Pyp, pyp, pyp...
Laikiau telefoną prie ausies iki tol kol jis visai nutilo. Garsiai atsidusau... Dar tiek laiko iki jo grįžimo.
Penkios dienos be jo...
Šešios dienos be jo...
Savaitė be jo...
Aštunta diena be jo...
-Argh, nenusišnekėk, gerai? - surikau ant mamos.
-Tas tavo Sebastianas tau daro blogą įtaką, - rėkė atgal.
-NENUSIŠNEKĖK! - surikau ant viso namo.
-Aš tau draudžiu su juo bendrauti! Pažiūrėk kaip tu pradėjai elgtis.
Susinervinau taip, kaip niekad. Vos neiškėliau motinai vidurinio piršto. Apsisukau eiti, bet prieš išeinant surikau :
-Anksčiau buvau invalidė, kuri nieko nesugebėjo ir neturėjo gyvenimo, bet vos tik radau žmogų, kuris praskraidino juodą kasdienybę... - atsidusau. - nesvarbu...
Paskubomis nuėjau į kambarį. Bet vos tik atsisėdau ant lovos... galim sakyt tiesiog pašokau į orą. Nulėkiau prie spintos. Čiupinėjau įvairias medžiagas, kol radau kažką panašaus į megztinį ilgomis rankovėmis. Lėtai nuėjau į vonią. Užsirakinau. Užsidėjau megztinį. Priėjau prie nedidukės spindutės. Pirštais ieškojau ko nors smailaus. Su šeima pradėjau žiauriai pyktis, Sebastianas nepaskambina. Nežinau, tiesiog jau neiškenčiu šios kvailos įtampos.
-Auč, - sumurmėjau, kai pajutau dūrį į pirštą.
Apčiupinėjau daiktą, su kuriuo įsidūriau. Peiliukas. Excellent! Lėtai patraukiau kairiosios rankos rankovę... Pridėjau tą šaltą metaliuką prie riešą. Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau. Greitu judėsiu prabraukiau pro odą. Netyčia išsprūdo šūksnis. Skausmas privertė išriedėti kelioms ašaromis. Jau buvau pamiršusi tą tragišką skausmą. Taip, kažkada aš pjausčiausi... Susmukau ant žemės. Smarkiai sukandau dantis, kad netyčia nepradėčiau rėkti. Jutau šiltą skystį varvantį per ranką.
-Daunė, daunė, daunė, - bumbėjau po nosimi, bet vis tiek dar kelis kartus 'švelniai' brūkštelėjau per riešą.
