Mane prižadino tuksenimas į duris. Nusirąžiau.
-Taip? - mieguistu ir prikimusiu balsu paklausiau.
Duris atsidarė.
-Valgysi pusryčius ? - paklausė malonus vaikino balsas.
-Tu dar čia? - nusistebėjau.
-Kaip mat... - greitai nutilo. - kaip žinai, taip.
-Tikėjausi, kad susirinkęs kelis daiktus pabėgsi, - garsiai pagalvojau.
-Na kaip... supratai aš ne toks.
Liūdnai šyptelėjau. Jis bando manęs neįžeisti. Jis mielas.
-Tai valgysi? - nutraukė ausis rėžiančia tylą.
-Taip, - sutikau, bet iš kart persigalvojau. - Ne, ne, nevalgysiu.
-Kodėl? - pasimetusiu balsu paklausė.
-Nenoriu ir tiek, - suirzusi jam atsakiau.
-Gerai, gerai. Atleisk.
Pavarčiau akis. Vėl tyla. Nekenčiu jos. Blogai, kad nematau ir esu akla. Bet kai būnu tyloje būna dar blogiau.
-Sebastianai, - kreipiausi į jį. - gal galėtum įjungti radiją? Ji turėtų būti ant stalo.
-Of course.
'' It's a party in USA ! - baigėsi daina, vos tik jis įjungė radiją.
Pasigirdo kitos dainos pirmieji akordai ir aš tiesiog nutirpau. Bet Sebastianas greitai perjungė dainą.
-Palik! - surikau.
'' I can never be brave
Cause you make my heart race...
-Shot me out of the sky
You're my kryptonite
You keep making me weak
Yeah, frozen and can't breathe, - traukiau Harry solo.
'' Some things gotta give now
Cause I'm dying just to make you see
That I need you here with me now
Cause you've got that one thing
Nutilau ir įsiklausiau to balso. Nežinau kodėl, bet jis man priminė Sebastianą. Sutrikau. Tas balsas. '' Beata, Beata, - kalbėjau su savimi mintyse - jau visai nukvailėjai ''.
-Kažkas nutiko? - paklausė.
-Ką? Aa? Ne, nieko, - papurčiau galvą.
-Tu pabalai.
-Aš? - nusijuokiau. - Tai natūralus požymis. Kai directioner po ilgo laiko vėl išgirsta savo dievukus.
-Tu tikrai gerai jautiesi? - paklausė.
-Taip, tikrai, - pavarčiau akis.
-Tai pusryčių neval... - jį nutraukė rakinamų durų garsas.
Tėvai arba Lis. Shit ! Aš tik po apatiniais. Gerai buvo bent tiek, kad gulėjau po kaldra. Greitai prie kambario pradėjo artėti žingsniai.
-Labas rytas, Saulutė, - įėjo į kambarį mama. - Labas rytas, tu tikriausiai Sebastianas.
-Taip.
-Malonu susipažinti. O aš jau galvojau, kad Beata nebeturi draugu, - nusijuokė ji.
-Mama! - piktai surikau.
-Ką? Juk sakei, kad visi nuo tavęs nusisuko.
-Mmhm, tai gal dar jam papasakok mano biografiją? Kodėl tau nepapasakojus mano visų gėdingų akimirkų, aa?
-O dieve, koks baisus dalykas, kad pasakiau ką maniau, - įsižeidė.
-Ai, iš vis geriau eik iš mano kambario, - susinervinusi kalbėjau.
-Čia mano namai, nepamiršk!
-Nu ir išsikraustysiu iš čia! Ir tau bus geriau, ir man geriau!
Surėkiau ir apsiverčiau ant pilvo. Išgirdau, kaip užsidaro durys. Vadinas likau viena. Apsikabinau pagalvę ir pradėjau kūkčioti.
-Beata, - išgirdau gailų Sebastiano balsą.
Krūptelėjau. Aš tikėjausi, kad aš viena. Greitai pakėliau galvą ir nusivaliau ašaras.
-Viskas bus gerai, manau jūs susitaikysite.
Nieko neatsakiau. Tiesiog pritrūkau žodžių.
-Man jau reikės važiuoti namo. Bet sakau, gal norėsi kada susitikti.
Trūktelėjau pečiais ir trūktelėjau nosį.
-Jei nenori, tai nereikia, - liūdnai pasakė.
-Ne, ne.. Aišku, kad norėčiau.. Bet prieš tai... mano mama... ji tiesiog nusišneka.
Buvau beveik įsitikinusi, kad jis man siūlo kur nueiti todėl, kad neturiu draugų.
-Tai. Dar kada nors susitiksime ?
-Žinoma, manau, - išsišiepiau.
-Tai aš tau pasuksiu, gerai?
-Tu neturi mano numerio, - nusijuokiau pro ašaras.
-Ne problema. Įvesiu.
-Mano telefonas kažkur ant stalo.
Jis greitai įvedė savo numerį. Bent jau manau, kad įvedė. Buvo taip nejauku...
