Užsidėjau savo mėgstamiausius žalius, languotus marškinius, juodas timpas ir tuos pačius juodus sportbačius. Pasileidau plaukus, pasišukavau. Plaukai šiek tiek bangavosi, laisvai krito ant pečių.
Atrodžiau gan... neblogai.
-Kur eini?- paklausė mama.
-Pas Cameron,- paaiškinau.
-Ką tu ten veiksi?
-Ten ir Nash yra.
Mama pagalvojo.
-Gerai, tik ilgai nebūk.
-Gerai, mama, iki,- tariau ir išskuodžiau pro duris.
Camerono name skambėjo muzika, šoko paaugliai, visi kalbėjosi, bendravo, o aš vaikščiojau viena kaip pasiklydęs šunelis. Atsistojau prie gėrimų stalo, dairiausi aplinkui, akimis ieškodama Cameron'o. Mačiau daug pažįstamų veidų iš mokyklos, kurie kreivai žiūrėjo į mane ir mano aprangą. Tada supratau, kad tikriausiai buvau apsirengusi netinkamai. Merginos čia buvo apsivilkusios trumpus sijonėlius, marškinėlius iki bambos, palaidines su didelėmis iškirptėmis. Kai tuo metu aš devėjau timpas ir languotus marškinius, užsegiotus iki pat galo.
-Ką čia veiki?- paklausė Cameron ir nusijuokė.
-Aš norėjau su tavim pasikalbėti.
-Kodėl tu taip apsirengusi?- jis vėl paklausė
-Aš rimtai, Cameron. Man reikia pasikalbėti su tavim.
-Padarom taip. Aš išeinu į lauką. O tu ateisi pas mane po penkių minučių. Nenoriu, kad kas nors pamatytų mus kartu.
-O... taip... gerai.
Cameron išėjo į lauką. Aš stovėjau prie gėrimų.
-Maniau, kad nepamatysiu tavęs čia,- tarė Courtney.
-Na, man dar kai ko reikėjo.
-Dar cukraus?
-Ne.
-Jei dar kartą pamatysiu tave prie savo vaikino- tau geruoju nesibaiks.
-Tu ir Cameronas- pora?
-Ne. Bet greitai būsim,- tarė ji šaltai ir nuėjo.
Gerai, kas čia ką tik buvo? Aš ir Cameron? Tegul ji nebejuokauja. Toks kaip Cameron niekada nežiūrėtų į tokią kaip aš. Jam net gėda su manim kalbėtis...
Netrukus į lauką išėjau ir aš. Cameron stovėjo savo terasoje, atsirėmęs į turėklą. Lauke žmonių visiškai nebuvo. Priėjau prie jo. Atsistojau šalia.
-Per tas penkias minutes tavo mergina spėjo man pagrasinti...
-Kokia mano mergina?- nusijuokė Cameronas.
-Courtney.
-Ji ne mano mergina.
-Sakė, kad greit bus.
Cameron nusijuokė, papurtė galvą.
-Tai ką norėjai pasakyt?
-Man reikia pagalbos.
Vaikinas pakėlė antakius.
-Aš noriu, kad padėtum man tapti populiaria. Na, bent jau normalesne.
-Tu įsitikinusi?
-Taip.
-Rytoj, po pamokų prekybos centre. Pasiimk pinigų,- tarė jis ir nuėjo atgal į vidų.
YOU ARE READING
Mission: Popular
FanfictionKartais gyvenime yra sunku priimti kuriuos nors sprendimus. Niekada negali žinoti jie yra geri ar vis dėl to tu eilinį kartą suklydai...