Mission: Popular

Devinta Dalis

Ėjau mokyklos koridoriumi, ieškodama savo spintelės. Visų žvilgsniai vėl nukrypo į mane. Nemaniau, kas sulauksiu būtent tokių reakcijų. Vienas vaikinas sušvilpė man.
-Ei, gražuole!
Pažiūrėjau į jį kreivai, jis nusijuokė ir kartu su savo draugais nuėjo koridoriumi.
Priėjau prie savo spintelės, akies kampučiu pažvelgiau į Cameron ir jo draugus, kurie buvo sutelkę visą savo dėmesį į mane. Nuraudau. Tarp jų buvo ir Nash. Nemaniau, kad jis suprato, jog tai aš.
Nash priėjo prie manęs, atsirėmė į spintelę.
-Labas,- tarė jis.
Sumišusi pažvelgiau į Cameron, kuris vos laikėsi neprasijuokęs.
-Labas,- atsakiau.
-Gal galėčiau sužinoti tavo vardą?- paklausė jis.
Aš prunkštelėjau.
-Nash, rimtai?!- nusijuokiau.
Jis susiraukė.
-Pala... Elisha?- jis išspordino akis.
-Ar aš tokia neatpažįstama?- nusijuokiau.
-Kas... kas su tavim atsitiko?
-Aš persirengiau,- nusijuokiau.
Pažvelgiau į Cameron, kuris beveik vartėsi ant žemės iš juoko, kiti vaikinai nesuprato.
Nash susiėmė už galvos, pradėjo juoktis.
-Ar aš ką tik norėjau kabinti savo sesę?
-Tikriausiai,- nusišypsojau ir pasirausiau spintelėje, ieškodama biologijos vadovėlio.
-Aš nežinojau, Elisha,- vėl nusijuokė jis.
-Nieko baisaus.
-Tiesiog... Kada tu spėjai taip..,- sunkiai tarė Nash.
-Pasikeisti?- užbaigiau jo mintį.
-Taip.
-Aš nesėdžiu vien prie knygų, Nash. Aš irgi turiu savo gyvenimą.
Jis vėl nusijuokė.
-Negaliu patikėti... Bandžiau kabinti savo sesę...
Plačiai nusišypsojau.
-Gerai, grįšiu pas vaikinus. Pasikalbėsime namuose.
-Iki,- tariau ir pamojavau jam.
Nuo kada Nash kalbasi su manimi namuose? Jei jau kalbamės tai būna maždaug: "Kas valgyt?" arba "Kada grįš tėvai?". Mes niekada neturėjom santykių, tokių kaip galbūt turi kiti broliai ir seserys. Tiesą sakant, mes net beveik nebendravom.
Nash sugrįžo pas vaikinus, Cameron vis dar juokėsi. Brolis nesmarkiai kumštelėjo Cameronui.
-Ar tu žinojai?- išgirdau brolį klausiant jo ir nusijuokiant.
Cam linktelėjo ir vėl juokėsi.
-Debilas,- vėl nusijuokė Nash.
Valgykloje ir vėl sėdėjau viena. Visi į mane žiūrėjo, bet niekas nepriėjo. Ir... taip... nevalgiau sumuštinių, o iš valgyklos nusipirkau salotų. Jos buvo visiškai beskonės ir nesupratau kam tada išvis jas valgyti, jei gali nevalgyti nieko.
Į valgyklą užėjo smulki, liekna, rudaplaukė mergina. Ji nešiojosi savo priešpiečių dėžutę ir akimis ieškojo vietos. Pamačiusi mane ir tuščią mano stalą, jos akyse sužibėjo kibirkštėlė, tačiau ji šiek tiek suabėjojo. Ranka parodžiau gestą, kad ateitų, nusišypsojau jai.
Mergina buvo susirišusi plaukus į kuodą, ji dėvėjo paprastą megztinį, džinsus. Priminė mano buvusią išvaizdą, tačiau jos veido bruožai buvo mielesni, figūra lieknesnė.
Mergina atsisėdo prie mano stalelio, priešais mane.
-Labas, aš Elisha,- nusišypsojau jai.
-Labas. Doriana,- numykė ji.
-Nėra nuotaikos?
-Mhm...
-Kas atsitiko?
-Nesvarbu.
-Doriana, papasakok man. Pamatysi, bus geriau.
-Aš pažįstu tokias kaip tu. Jums nieko negalima pasakoti. Jūs tik ir siekiat kaip pažeminti. Jūs bejausmės kalės. Daugiau nieko negaliu pasakyti,- tarė ji pro ašaras ir pakilusi nuo kėdės, išėjo iš valgyklos.
Likau be žado. Negalėjau ištarti nė vieno žodžio. Net negalėjau nieko pagalvoti. Ji palaikė mane elitine. Aš nebuvau tokia. Nebuvau iš tų, kurios tyčiojasi iš kitų, taip siekdamos pasipelnyti sau dėmėsio. Nenorėjau tokia tapti...