Mission: Popular

Dvidešimt Pirma Dalis

Kitą dieną pasiryžau nueiti į mokyklą. Įtikinau save, kad viskas bus gerai, stengiausi visą tai pamiršti. Buvo išties sunku.
Atidariau mokyklos duris ir peržengiau per slenkstį. Ėjau koridoriumi, žmonės vis atsisukdavo į mane, kai kurie nusijuokdavo. Nelabai supratau kodėl. Pajaučiau kaip kaista mano žandai, įbėgau į dailės klasę, atsisėdau į savo suolą. Klasiokai keistai nužvelgė mane.
-Ar jau užsirašei į šokių konkursą?- paklausė Aidenas ir nusijuokė.
Aš susiraukiau. Nesupratau ką jis turi omenyje.
Netrukus nuskambėjo skambutis ir mokytoja užėjo į klasę.
-Labas rytas, ko dar nemačiau. Šiandien mokysimės apie postimpresionizmą. Ar kas nors žino kas tai?- paklausė mokytoja.
Puikiai žinojau, tačiau tylėjau. Tai tapybos rūšis, kai kiekviena detalė yra piešiama skirtingu raštu.
-Niekas nežino?- paklausė ji dar kartą ir įjungė projektorių.
Vos tik ji atsidarė internetą, ant ekrano iššoko vaizdo įrašas, kuriame aš savo virtuvėje šoku, spragindama kūkurūzus. Visa klasė pradėjo juoktis. Netrukus vaizdas pasikeitė ir aš sedėjau ant Cameron lovos.

-Mano pirmas ir kol kas paskutinis bučinys buvo, kai man buvo aštuoni metai. Jis buvo... tiesą sakant su..,- pasigirdo mano balsas.
-Su kuo?
-Su mano broliu.
-Tu bučiavaisi su savo broliu?
-Taip. Mes žaidėm ir kartą miegojau su Nash. Kartais su mama, kartais su tėčiu.

Mano sakiniai buvo sukarpyti ir sudėlioti iš naujo. Niekada nesakiau nieko panašaus, kad miegojau su Nash...
Nekenčiau Cameron...
Kaip iš viso galėjau pasitikėti juo? Jis visiškas asilas...
-Aš miegojau su Nash,- nusivaipė Aidenas.
Mano akyse susikaupė ašaros. Iš visų jėgų stengiausi nepraskysti, tačiau man sunkiai sekėsi. Užsidengiau veidą plaukais, mano skruostu nuriedėjo ašara, tačiau greitai ją nusivaliau.
Keikiau viską aplinkui. Cameron, Aideną, mokytoją, klasiokus, bet daugiausia save. Kaip galėjau būti tokia naivi?