Mission: Popular

Vienuolikta Dalis

Grįžusi namo, pirmą kartą gyvenime taip nuoširdžiai pasikalbėjau su Nash. Papasakojau jam kaip man buvo sunku, kai iš manęs visi tyčiojosi, kokia laiminga jaučiuosi dabar, kai niekas to nedaro. Išpasakojau jam viską, kas tik nedavė man ramybės. Tiesa, apie Cameron nieko jam nesakiau. Kažkodėl nenorėjau, jog jis sužinotų, kad mes bendraujam...
Tėtis nustebo mane pamatęs.
-Kas čia dabar?- paklausė jis, kai išvydo mane.
Nusijuokiau iš jo veido išraiškos.
-Kaip atrodau?
-Neįprastai. Kažkur susiruošei? Į šventę?
-Ne, tėti, nuo šiol taip atrodysiu visą laiką.
Jis pakėlė antakius.
-Susiradai vaikiną?- paklausė jis,- dėl ko taip puošiesi?
-Ne, nesusiradau,- nusišypsojau,- tiesiog norėjau būti šiek tiek gražesnė. Ar gerai atrodau?
-Lyg ir gerai,- jis pakraipė galvą.
-Lyg ir? Aš daug stengiuosi,- nuleidau akis.
-Atrodai gerai.
Šyptelėjau tėčiui ir laiptais nubėgau į savo kambarį. Pasiėmiau savo laptopą ant kelių ir prisijungiau prie facebook. Cameron jau buvo atsiuntęs nuotraukas. Išsirinkau gražiausias ir įsikėliau jas į facebook. Įsikėliau netgi kelias su marškinėliais, nes jos tikrai atrodė gražiai. Gal per daug visą tai nuvertinau?
Kitą rytą atsikėlusi, išlipau iš lovos, pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė devynias valandas ryto. Buvo šeštadienis, todėl nereikėjo eiti į mokyklą. Gavau šiek tiek laiko pailsėti nuo visų blizgučių... Tiesą sakant, man vis dar nelabai patiko visas tas reikalas su makiažu, dirbtinėmis blakstienomis, nevisiškai patogiais rūbais ir aukštakulniais. Su mielu noru vėl būčiau įsispyrusi į savo senus sportbačius, apsivilkusi per didelį džemperį ir susirišusi plaukus į netvarkingą kuodą. Tačiau taip galėjau daryti tik savo namuose, kur niekas nemato... Mane kankino grožis. Buvo sunkoka visą tai pakęsti.
Mano telefonas suvibravo. Telefono ekrane švietė Camerono vardas. Perskaičiau žinutę:
"Čia fermeris Džeikas. Ar užsisakei kukurūzų?"
Nusijuokiau.
Tikriausiai tik jis gali sugalvoti tokias nesamones...
"Ne, tikriausiai ne ten pataikėt:)"
"Ten, tikrai ten:))))))"
Tas besišypsantis veidelis priminė jo rinkes ant kaklo ir tą nesveiką jo veido išraišką, kuri visada mane prajuokindavo.
"Šeštas etapas?"
"Nenoriu." - atrašiau.
"Netingėk, Eli."
"Eli? Nauja pravardė?"
"Greičiau trumpinys. Lauksiu tavęs pas save namuose. Ar man pasitikti tave?"
"Gerai. Ateisiu pati..."
Akių tušo šepetėliu kelis kartus perbraukiau sau per blakstienas, pasišukavau, užsidėjau juodą, ilgų marškinėlių tipo suknelę su skaičiais ant krūtinės. Įsispyriau į savo mylimus sportbačius ir išėjau pas Cameron.
Jis jau laukė manęs savo terasoje.
Pamojavau jam ir nusišypsojau.
-Labas,- pasisveikino Cameron.
-Tai koks tas šeštas etapas, mokytojau?- paklausiau.
-Šeštas etapas: bendravimas su vaikinais.
-Manau tai galima priskirti antram etapui.
-Taip, bet tau sekėsi bendrauti tik su pensininkais,- nusijuokė Cameron.
-Kodėl tu visada prisimeni apie tai?- nusijuokiau ir aš.
-Nes tai juokinga. Ir keista.
-Pats tu juokingas.
-Arba ne! (Or nah!)
Nusišypsojau.
-Taigi, einam prie reikalo. Turėsim ilgą ir rimtą pokalbį,- jis tarė dalykiškai.
-Gerai, mokytojau.
-Prašau vadinti mane ponu Dallas!- suspiegė jis moterišku balsu ir delnu trenkė per stalą.
-Gerai, pone Dallas,- nusijuokiau.
-O dabar rimtai. Ar kada nors turėjai vaikiną?- paklausė jis ir nusivedė mane į savo kambarį.
-Na... iš tikrųjų tai ne...
-Tu rimtai?
-Taip.
-Na, tada... Ar apskritai kada nors buvai ką nors įsimylėjusi?
-Taip.
-Ką tokį?- paklausė jis ir pakilnojo antakius.
-Nebūk mergaitė, Cameron,- nusijuokiau ir nesmarkiai trenkiau jam į petį.
-Pone Dallas.
-Atleiskit, visai pamiršau. Nebūkit mergaitė, pone Dallas,- nusijuokiau.
Jis ir vėl pakilnojo antakius.
-Jis mokėsi mūsų mokykloje, bet paskui išėjo. Ir daugiau aš jo nemačiau.
-Auč kokia tragiška meilės istorija,- tarė Cameron ir susiėmė už širdies.
-Aš taip ir nepasakiau jam, kad jis man patinka.
-Siaubinga.
-Taigi...
-Koks buvo tavo pirmas bučinys?
-Ei, ar tai įeina į šeštą etapą?- nusijuokiau.
-Ne, bet man reikia žinoti ką tu moki ir ko ne.
-Mano pirmas ir paskutinis bučinys buvo,- nespėjau pasakyti ir Cameron mane pertraukė.
-Palauk, manau čia bus įdomi istorija. Noriu nufilmuoti.
-Ar tai būtina?
-Ne, tik dėl prisiminimų,- pasakė Cameron. Jo telefonas supypsėjo,- pradėk.
-Mano pirmas ir kol kas paskutinis bučinys buvo, kai man buvo aštuoni metai. Jis buvo... tiesą sakant su...
-Su kuo?
-Su mano broliu.
Cameron žandikaulis atvėpo.
-Tu bučiavaisi su savo broliu?
-Taip. Mes žaidėm butelį ir aš išsukau jį.
-Tu žaidei butelį kai tau buvo aštuoneri?- nusijuokė Cameron.
-Taip,- nusišypsojau.
-Tai labai keista.
-Žinau. Dar keisčiau tai, kad iki devynerių miegojau vienoje lovoje su mama. Nes bijojau Nash. Jis kartais gasdindavo mane šviesdamas sau į veidą su žibintuvėliu,- nusijuokiau.
-O kur miegojo tėtis?
-Dažniausiai kartu su manim ir mama,- pakilnojau pečius,- tilpdavom tryse.
Cameron nusijuokė.
-Nori pasakyti paskutinį kartą tu su kažkuo, tai yra su savo broliu,- vėl nusijuokė Cameron,- bučiavaisi kai tau buvo aštuoneri metai?
-Taip.
Jis šiek tiek susimastė.
-Tai tu... nieko nesi bučiavusi jau devynis metus?
-Taip išeina.
Cam susiraukė.
-Ar dar prisimeni kaip tai daryti?
-Manau, kad aš niekada nemokėjau to daryti,- nusijuokiau.
-Ar norėtum pabandyti?- paklausė jis manęs. Aš sustingau. Nesitikėjau, kad jis pasiūlys kažką panašaus... Juk tai Cameron...
-Taip, -atsakiau jam aš nieko negalvodama.