Mission: Popular

Devyniolikta Dalis

Mudu su Cameron tapome išties artimi. Ir visa tai buvo tik pamokų dėka. Nash vis dažniau likdavo vienas, Cameron kartais atsisakydavo būvimo su draugais, kad galėtų pabūti su manimi. Courtney vis dar kabinėjosi prie manęs. Apipildavo vandeniu, stumdydavo, grasindavo, tačiau nekreipiau dėmesio į jos veiksmus. Visur mokykloje vaikščiojau su Cameron ir kai kurie žmonės manė, kad mes esame pora. Taip nebuvo. Mes nebuvome pora. Tačiau galbūt šiek tiek norėjau, kad taip būtų.

Ką aš bandau apgauti?

Aš tiesiog troškau, kad taip būtų. Pagaliau pažinau jį ir supratau koks jis geras yra iš tikrųjų. Nors ir ankščiau tyčiojosi iš manęs, aš jam atleidau ir viską pamiršau. Juk žmonės keičiasi, jiems reikia suteikti antrąjį šansą.

-Mama, ar Cameron buvo atėjęs pas mane?- paklausiau šiek tiek sunerimusi, besidairydama pro langus.

-Ne. Nemačiau jo šiandien,- atsakė ji ir pakilnojo pečius.

Aš apsiaviau basutes, užsimečiau švarkelį, kad nebūtų šalta. Lauke atrodė žvarboka.

Išsitraukusi telefoną iš rankinės, paskambinau Cameron, tačiau jis į skambutį neatsakė. Paskambinau Nash, kuris jau buvo įšėjęs į mokyklą.

-Nash, gal matei Cameron mokykloje?- paklausiau.

-Taip.

-Kodėl jis neatsiliepia į mano skambučius?

-Na, tikriausiai turi kitokios veiklos nei kalbėtis su tavimi.

-Kaip suprasti?- sutrikau.

-Na, kai ateisi į mokyklą, pamatysi. Arba... Geriau neik į mokyklą, Elisha.

-Kodėl? Ar kas atsitiko?

-Ne, tiesiog... tiesiog geriau neik.

-Nash, aš nesuprantu. Kodėl tu taip sakai?!

-Pamatysi pati, Lish,- tyliai tarė jis ir padėjo ragelį.

Kodėl, po velnių, niekas man negali pasakyti kas atsitiko? Kodėl visi tyli?!

Nuskubėjau į mokyklą ir atėjau į klasę. Pirma pamoka buvo biologija. Cameron vis dar niekur nebuvo matyti. Sedėjau suole, tuksenau pirštais į stalą, žiūrėjau į besisukančią laikrodžio rodyklę, kuri jau rodė aštuonias valandas. Suskambėjo skambutis, tačiau Cameron vis dar nebuvo.

Išsitraukiau telefoną, sumaigiau žinutę jam: "Kur esi?", tačiau tada pajaučiau kažką sau už nugaros.

-Ką čia darom, panelyte?- paklausė mokytoja.

-Man tiesiog reikėjo... Tai labai svarbu, mokytoja,- bandžiau pasiteisinti, tačiau mokytojai tai visiškai nerūpėjo. Ji ištiesė savo delną, duodama ženklą, kad atiduočiau telefoną. Aš tik atsidusau ir atidaviau jį.

Alkūnėmis pasirėmiau į stalą, laukiau...

Staiga pro duris užėjo pavėlavęs Carter. Jis atrodė supykęs. Netgi labai.  Vaikinas klestelėjo į kėdę, išsitraukė vadovėlį ir bandė susikoncentruoti į pamoką.

Visiškai nieko nebesupratau. Tiesiog norėjau kuo greičiau surasti Cameron ir paklausti kas per velnias čia vyksta... Tačiau jis taip ir neatėjo į pirmą pamoką.

Eidama iki kito, matematikos kabineto, dairiausi aplinkui, bandydama akimis surasti tą prakeiktą Cam.

Kaip manot, ar aš jį radau? Tai žinoma. Tačiau tik vos pamačiau jį, man staiga pasidarė taip silpna, kad net paleidau savo rankinę iš rankų... Visa tai šokiravo mane. Net negalėjau pajudėti iš vietos...