Mission: Popular

Penkta Dalis

Vos tik nuskambėjo paskutinis skambutis, išlėkiau pro mokyklos duris, sėdau į autobusą ir nuvažiavau į prekybos centrą. Prie pagrindinio įėjimo manęs jau laukė Cameron.
-Taaip ilgai, Elisha,- suzyzė jis.
-Autobusai nevažinėja greitai.
-Iš tikrųjų. Laukiau tavęs dešimt minučių. O pamokos mums baigiasi tuo pačiu laiku.
-Tai ką mes čia darysim?
-Atkursim tave iš pagrindų,- nusijuokė jis.
Aš šiek tiek susiraukiau. Vis dar nesupratau kodėl Cameron taip maloniai su manim bendrauja...
Jis nusivedė mane į drabužių parduotuvę, prikrovė visą kalną rūbų ir liepė matuotis. Visos suknelės nesiekė kelių, o tai mane baugino. Netgi baugino labai. Nenorėjau jų matuotis. Tačiau reikėjo. Jos visos buvo gražios. Tokios, kaip nešioja visos madingos merginos. Bet jos ne man...
-Tu jau? Rengiesi visą pusvalandį.
-Aš nenusiskutau kojų. Nesirodysiu.
-Elisha, nejuokauk. Laukiau pusę valandos tam, kad negalėčiau pamatyti kaip atrodai? Jei nori, kad padėčiau tau turi irgi prisidėti.
Giliai įkvėpiau, iškvėpiau ir atidariau užuolaidą kabinoje. Mintyse meldžiausi, kad tik jis nepradėtų iš manęs šaipytis. Tačiau jis nesišaipė, tik tylėjo.
-Na, kaip?- paklausiau susijaudinusiu balsu. Mano delnai suprakaitavo.
-Atlošk pečius,- įsakė Cameronas.
Atlošiau pečius.
-Užsidėk štai tuos aukštakulnius,- liepė jis man ir pirštu parodė į kreminės spalvos maždaug dešimties centimetrų aukštakulnius.
-Rimtai?- pakėliau antakius.
-Rimtai.
Iš dežutės išsitraukiau savo dydį, apsiaviau batus. Vos galėjau ant jų pastovėti.
-Nemanau, kad tai gera mintis.
Cameron atsistojo nuo fotelio, nusijuokė iš manęs.
-O dabar ateik pas mane.
-Ne, aš nukrisiu.
-Nenukrisi. Tiesiog eik. Įsivaizduok, kad tai sportbačiai.
-Lengva tau sakyti,- suburbėjau sau po nosimi ir mažais žingsneliais ėjau Camerono link. Pamažu įsidrąsinau ir beveik galėjau eiti normaliai.
-Aš einu!- sušukau ir nusijuokiau.
Cameronas man paplojo.
Priėjau prie jo ir suklupau. Laimei, jis spėjo mane pagauti ir pastatyti ant kojų.
-Tu jau beveik išmokai,- padrąsino mane jis,- o dabar užsidėk ką nors kitą. Ši suknelė tau netinka.
Užsidėjau laisvą juodą suknelę su skaičiais ant krūtinės. Ji man patiko. Kaip daugybę kartų per dideli marškinėliai.
-Šitą galėsi nešioti prie sportbačių. Imk.
Įlindau į odinį sijoną iki kelių, užsidėjau šviesią aptemtinukę. Atrodžiau gražiai.
-Nuostabu,- pakomentavo Cameron,- jokių apsmukusių per didelių Nash džemperių.
-Aš nenešiojau Nash džemperių. Jie visi mano.
-Na, tada tai dar keisčiau.
Matavausi visus rūbus iš eilės ir, tiesą sakant, pavargau taip, lyg būčiau bėgusi maratoną.
Nusipirkau naujų rūbų. Daug naujų rūbų ir daug naujų batų.
Pažvelgusi į veidrodį atrodžiau nuostabiai. Vilkėjau raudoną suknelę iki kelių, kojas laužančius juodus aukštakulnius. Nors vis dar buvo nepatogu vaikščioti su aukštakulniais, didžiavausi savimi ir kentėjau. Juk grožis reikalauja aukų, ar ne?
-Antras etapas: pasitikėjimas savimi. Tu turėsi pasikalbėti su bent jau penkiais žmonėmis. Nueik pas tą merginą ir užkalbink.
-Na, tikriausiai nėra taip sunku.
Nuėjau pas šviesiaplaukę merginą, atsisėdau ant suoliuko prie jos.
-Labas,- pasisveikinau,- kaip laikaisi?
Mergina nekreipė dėmesio ir toliau klausėsi muziką per ausines.
-Ei? Labas,- pakartojau, tačiau atsakymo negavau.
Grįžau atgal pas Cameron.
-Gerai pasikalbėjot,- nusijuokė Cameron.
-Nesityčiok,- pasakiau ir nuėjau pas tamsiaplaukį vaikiną.
-Labas,- pasisveikinau.
-Labas,- nusišypsojo man jis.
-Kaip sekasi?
-Gerai. Kaip tau?
-Gerai.
Abu nutilom. Aš prunkštelėjau. Visada juokdavausi iš tylos. Pati nežinau kodėl. Per kiekvieną tylos minutę aš vos laikydavausi neprasijuokusi.
-Na, tai gal aš jau eisiu,- tarė jis ir atsistojo nuo suoliuko.
-Iki.
Pažiūrėjau į Cameron pergalingu žvilgsniu, jis tik papurtė galvą.
Priėjau prie kažkokios močiutės su vyru.
-Sveiki. Kaip sekasi?
-Gerai, vaikeli, ačiū, kad paklausei tiktai kad pensijų nemoka, nėra už ką pragyventi. O senam ir vaistų reikia, ir anūkams pinigų reikia duoti, maistui, dar ir laidotuvėms taupyt,- užsivedė močiutė,- ankščiau viskas būdavo daug geriau. Niekas ir nesirgdavo taip, o dabar kas antras žmogus kokia nors baisia liga serga... Dieve, Dieve...
-Ir miršta žmonės dabar jaunesni. Ankščiau iki šimto metų išgyvendavo, o dabar septyniasdešimt, aštuoniasdešimt..,- pritariau aš.
Jūs būtumėt matę Camerono veido išraišką, tikriausiai raitytumėtės ant žemės iš juoko. Priėjau prie jo, atsisėdau šalia.
-Iš kurio tu amžiaus, Elisha?- nusijuokė jis,- su pensininkais kalbi valandas, o su bendraamžiais negali iškalbėti nė penkių minučių,- nusijuokė jis
-Aš kalbėjausi su vaikinu, nematei?
-Elisha, jis pabėgo nuo tavęs.
-Visai ne.
-Jei žmogus neprakalbėjęs su tavimi nė penkių minučių išeina, nes jam "reikia eiti", nors prieš tai tiesiog sėdėjo ant suoliuko ir nieko neveikė, vadinasi jis nenori su tavim bendrauti.
-Aš tiesiog esu nevykelė.
-Tau tik reikia pasistengti. O dabar eik ir pasikalbėk dar su kuo nors.
-Aš jau pavargau. Man skauda kojas.
-Na gerai, bet mes dar grįšim prie šito etapo.
Cameron palydėjo mane iki namų. Kadangi kelias buvo tolimas, nusiėmiau aukštakulnius ir ėjau su sportbačiais. Maniau, kad tie velnio batai mane nužudys.
-Šiandien tikrai daug pasiekėm,- pasakė Cameron.
-Taip. Labai ačiū tau,- nusišypsojau.
-Nėra už ką.
-Susitiksim rytoj?
-Taip...
-Iki.
-Iki,- tyliai tariau ir nuėjau namo.
Nežinau kas atsitiko, tačiau Cameron pasikeitė... Jis tapo tokiu... nuoširdžiu, tokiu draugišku ir... normaliu. Jis nebesityčiojo iš manęs.