Mission: Popular

Šešta Dalis

Vos tik įžengiau namo pro duris, mama kreivai mane nužvelgė ir susimasčiusi tarė:
-Aaa...
-Kaip atrodau, mama?- paklausiau ir nusišypsojau.
-Kaip... mergaitė. Tiesą sakant, kaip panelė,- linktelėjo mama.
-Ar tai gerai?
-Atrodai gražiai, Elisha. Tik... Nuo kada tu nešioji sukneles ir... aukštakulnius?
-Aš tik noriu būti graži. Noriu patikti bent jau sau,- nuleidau galvą.
Mama priėjo prie manęs, apkabino.
-Tu visada buvai ir būsi graži tokia kokia ir esi. Žinok tai.
Apkabinau mamą.
-Ačiū, mama.
-Ar tave ką tik palydėjo Cameron? Manau tavo pasikeitimai jau pradėjo veikti.
-Mama,- nusijuokiau aš,- jis tik padeda man tapti populiaria. Nedraugaučiau su Cameron.
-Kodėl? Jis atrodo visai geras.
-Tu jo nepažįsti, mama. Nors... dabar jis pasikeitė.
-Visi mes keičiamės.
-Mama? Nesakyk Nash, kad bendrauju su Cameron, gerai?
-Kodėl?
-Nežinau. Tiesiog nesakyk.
-Gerai.

Atsikėlusi kitą rytą, vėl apsirengiau savo senus rūbus: džemperį ir džinsus, susirišau plaukus į kuodą, įsispyriau į senus sportbačius ir pasiėmusi priešpiečių dėžutę išskuodžiau į mokyklą. Nenorėjau mokykloje rodytis atrodydama kitaip. Bent jau kol kas. Dar galutinai nebuvau išmokusi vaikščioti su aukštakulniais, todėl nenorėjau apsijuokti. Man buvo gėda, nes žinojau, jog kažkas mane tikrai pastebės ir nežinojau kokių reakcijų galiu tikėtis...
Prasidėjus anglų kalbos pamokai, susiradau savo sedėjimo vietą. Visada sėdėjau viena, nes tiesiog niekas su manimi nebendravo. Kitoje eilėje, tiesiai man iš kairės sėdėjo Cameron ir jo draugas Lenardas. Kaip ir visada, į pamoką jie ir vėl vėlavo. Cameron pažvelgė mane, pakėlė antakius, atsisėdo į savo vietą. Paskui nusisuki ir pradėjo kalbėtis su Lenardu.
-Dallas! Collins! Tylos!- įsakė mokytoja, tačiau jos įsakymai visiškai nedomino vaikinų. Jie ir toliau kalbėjosi tarpusavyje.
-Dallas!- sušuko mokytoja ir vadovėliu trenkė per stalą.
Visa klasė nutilo.
-Lenardai, sėsk pas Grier,- liepė mokytoja ir aš sustingau.
-Grier? Kas tai?- pašaipiai nusijuokė Lenardas.
-Elisha Grier. Štai ten, ta mergaitė šviesiais plaukais,- tarė ji ir pirštu parodė į mane. Visų žvilgsniai nukrypo į mane, aš išraudau.
Lenardas klestelėjo į kėdę šalia manęs.
-Labas,- prunkštelėjo jis.
Iš galo sėdinti mergina nusijuokė. "Tai bent... madistė"- išgirdau jos komentarą.
-Sakau labas,- pakartojo jis.
-Labas,- tyliai pasakiau.
Visa klasė nutilo.
-Ką veiksi šiandien vakare, mažule?- paklausė jis,- žiūrėsi serialus ir kimši ledus?
Kreivai pažiūrėjau į jį. Visa klasė juokėsi. Cameron tik sedėjo ir žiūrėjo į mane. Visiškai be emocijų.
-Gal nori išeiti į lauką? Ar tau per sunku?- nusijuokė jis.
Pakilau nuo kėdės ir susirinkusi daiktus išlėkiau pro duris. Nebuvau tokia stora. Svėriau tik šešiasdešimt septynis kilogramus, o mano ūgis buvo metras ir šešiasdešimt trys centimetrai. Tai buvo dar visai normalu.
Nekenčiau jo. Nekenčiau visų savo klasiokų... Kodėl jie visi turi būti tokie asilai?!
Ašaros riedėjo mano skruostais. Maniau, kad jau buvau susitaikiusi su ta mintimi, jog jie nežino ką sako, tačiau klydau. Jie žinojo ką sako. Ir jeigu jiems taip atrodė, aš būtinai turėjau keistis...