Atgimusioji

.3.

Pramerkiau akis pasitikdama ryškia šviesa apšviestą baltą patalpą. Buvau patogiai apkamšyta balta antklode. Mano sunki galva ilsėjosi taip pat ant baltos pagalvės. Taigi man daug laiko neprireikė, kad suvokčiau, jog esu ligoninėje.

-Mama, tėti, ji prabudo.

-Tvena.

Moteris tuoj pripuolė manęs apkabinti. Jos akyse pasirodė ašaros.

-Per daug jos nespauskite,- patarė vyriškas balsas. Pasukusi galvą išvydau aukštą vidutinio amžiaus vyrą, kuris tikriausiai buvo gydytojas.- Jai reikia dar priprasti prie aplinkos.

Vangiai sumirksėjau lyg pereidama iš miego į suvokimo fazę. Atpažinau savo tėvus, kurie stovėjo prie mano lovos, ir žvelgė į mane džiaugsmo ašaromis užpildytomis akimis, bei savo įkyrią mažąją sesutę, kuri nebebuvo jau tokia maža. Pajaučiau, kaip mano krūtinę užspaudžia nepažįstamas jausmas. Dievaži, man buvo sunku suvokti, kada paskutinį kartą juos mačiau, tačiau jiems aš buvau dingusi dvejus metus.

-Gal galėčiau su jumis pasikalbėti?- mandagiai paklausė gydytojas žvelgdamas į mano tėvus. Šie sutikdami pasitraukė į šalį.

Kad galėčiau stebėti juos, pasikėliau ir prisislinkdama atsirėmiau į pagalvę.

-Ji normali aštuoniolikmetė mergina...- nugirdau jų pokalbį.- ...jai reikia laiko, kad galėtų suvokti šį laiko šuolį... pagal mūsų tyrimus Tvenos smegenys visiškai gerai reaguoja į aplinką...

-Ei, kaip jautiesi?- bandė kalbinti mane Harė, kuri liko prie mano lovos.

Pasukau žvilgsnį į ją. Dabar jai turėtų būti trylika. Jos tamsūs plaukai buvo tvarkingai sušukuoti ir parišti kaspinėliu. Sesuo vilkėjo šviesią suknelę su apykakle, o jos ausis puošė perlo formos auskarai. Visgi mergina atrodė kiek pasimetusi būdama šalia manęs. Tarsi aš būčiau koks robotas užkariavęs jos sesers kūną.

-Kada įsivėrei auskarus?- suraukusi kaktą paklausiau. Taip, šis klausimas iškart man kilo vos tik išvydau jos tokią išvaizdą. Man atrodė, kad dar visai neseniai ji vilkėjo marškinėlius su meškučiais ar fėjomis ir nekentė šukuotis plaukų. Tačiau dabar Harė atrodė pasitempusi ir labiau subrendusi.

Sesuo pakėlė antakius iš nuostabos ir nežymiai žvilgtelėdama į su gydytoju besikalbančius tėvus palinko arčiau manęs.

-Ar tu tikrai suvoki, jog praėjo dveji metai ir tau jau aštuoniolika?

Ji žvelgė į mane išplėtusi akis.

-Hare,- netikėtai sudrausmino mama.

Ji tikriausiai išgirdo mergaitės žodžius. Visgi jos klausimas ir tuo pačiu tiesos pasakymas nė kiek nepaveikė manęs. Žinoma, kai pirmą kartą pamačiau datą laikraštyje, patyriau šoką, insultą ir kitus širdies bei smegenų negalavimus, kokie tik gali būti, tačiau jaučiau, kad pamažu pradedu prie to apsiprasti. Panašiai, kai užmiegi dienos pokaičio ir pabudęs iš pradžių nesusigaudai, ar diena, ar naktis.

-Viskas gerai,- nuramino nusišypsodamas gydytojas. Jis man priminė vieną iš tų vyrų, kuris turi tobulą šeimą, namą paplūdimyje ir didelį šunį.- Galiu trumpai ir aiškiai papasakoti Tvenos situaciją, nes manau, ji ir pati nori ją žinoti.- Gydytojas draugiškai mirktelėjo man.- Vienintelis įmanomas būdas tiek laiko išlikti be sąmonės ir tuo pačiu išlaikyti savo smegenis bei širdį aktyvias yra letargija. Kitaip sakant, letargo miegas. Tai tarsi užmarštis ar net tariamoji mirtis. Letargija skiriasi nuo komos, nes tai buvo sukelta ne pačios Tvenos noru. Reiškia, kad nepatyrei jokio galvos sutrenkimo ar rimto širdies sutrikimo. Kol kas dar bandome išsiaiškinti letargijos priežastį, o visa kitą įmanoma paaiškinti. Atsibudusi iš letargo miego jauteisi lyg ne sava ir silpna, nes tavo viso organizmo apykaita buvo sulėtėjusi. Net augimas ir senėjimas. Tačiau su laiku tavo smegenys ir kūnas bus atstatyti į vietas, o kadangi dveji metai nėra ilgas laiko tarpas tavo organizmui, nejausi jokių trūkumų ar žymių pokyčių šuolių,- vyriškis tarsi pranešdamas gerą žinią nusišypsojo.- Labai gerai tai, kad tavo smegenys į viską reaguoja sveikai, kaip ir turėtų, tad manome, kad dėl to nebuvo tokio smarkaus atitrūkimo nuo realybės.- Gydytojas surimtėjo ir labiau pasisuko į mano tėvus.- Šis letargijos atvejis dar tikrai nesutiktas medicinos istorijoje. Nežinome, kas jį išprovokavo ir kad Tvena letargo miegą pernešė palyginus labai gerai. Jos sveikatoje nėra jokių pakitimų, o tuo labiau atmintyje. Paprastai žmonės tampa daržovėmis ir nieko neprisimena iš savo buvusio gyvenimo. Aišku, mes primygtinai rekomenduojame Tveną užrašyti į psichoterapeuto seansus dėl viso pikto, bet manau, jai kuo puikiausiai seksis priprasti prie pakitusios aplinkos. Jūs tik turite įsivaizduoti, kad Tvena labai ilgai miegojo. Ji ir pati taip jaučiasi, nes letargija užmigdo visas gyvybines funkcijas. Todėl tėveliams siūlau visiškai nesijaudinti ir elgtis natūraliai. Ar ne, Tvena? Juk jiems nėra dėl ko jaudintis. Tu gyva ir sveika.

Gydytojas pažiūrėjo į mane šiltu žvilgsniu. Vis tiek jis man nekėlė jokio pasitikėjimo. Gydytojai man atrodydavo lyg mirtis su baltu chalatu. Ne be reikalo kūdikiai ir maži vaikai verkia vos tik juos išvydę.

Neva sutikdama su juo linktelėjau ir pažiūrėjau į savo tėvus. Negalėjau suvokti, kodėl jie man atrodė tokie nepažįstami. Lyg žiūrėčiau į nuotrauką, kurioje esantys žmonės egzistavo prieš daugelį metų. Nors iš tiesų jaučiausi tarsi būčiau pabudusi prieš kelias dienas.

Norėdama parodyti, kad man tikrai viskas gerai, išspaudžiau šypseną. Mamos nerimas iškart nuslinko, o tėtis švelniai spustelėjo man ranką. Tuomet kažką pajutau, kas privertė mano rankas sustingti į ledą. Sutrikusi nuleidau akis ir išvydau, kaip mano riešai apsitraukia juoda spalva tarsi šešėlis. Atrodė lyg kas nors gniaužtų riešus ir paliktų juodas dėmes. Pajutusi, kaip mano širdis pradeda plakti smarkiau, sukandau dantis ir staigiai patraukiau rankas pakišdama jas po paklode. Visgi, rodos, niekas nepalaikė mano veiksmo įtartino ir elgėsi lyg nebūtų matę, kaip mano rankos pradeda juoduoti.

Tačiau jie to ir nematė. Kai ištraukiau rankas, ant jų nieko nebuvo. Jokio ledinio jausmo veržiančio mano riešus ir nė žymės juodumos.

-Šią naktį Tvenai dar reikėtų praleisti ligoninėje, kad galėtume stebėti jos būklę, o rytoj, manau, bus galima ją išrašyti namo,- su pakilumu tarė gydytojas mano tėvams.

Visgi giliai savyje jaučiau, jog yra dar kažkas, ko joks gydytojas negalėtų pastebėti. Galbūt kažkas baisaus ar nesuvokiamo, kas privertė mane panirti į letargiją.

O tada atgimti iš naujo.