Atgimusioji

.5.

Per dvejus prarastus metus užaugau du centimetrus, kurių dėl mano smulkumo ir taip neįmanoma pastebėti. Privalėjau nusikirpti ilgus plaukus iki menčių apačios, nes išsišakojusios galūnės buvo nebeatitaisomos. Mano svoris nė kiek nepasikeitė, tik šiek tiek iš veido atrodžiau sulysusi. Tačiau daugiau jokių pokyčių nebuvo. Bent jau iš išorės.

Negalėjau užmigti visą naktį. Net nejaučiau jokio nuovargio, dėl kurio norėtųsi įsitaisyti lovoje ir pailsinti kūną bei mintis. Gulėjau ant nugaros spoksodama į lubas, kurios buvo išpuoštos tamsoje šviečiančiomis žvaigždėmis. Toks jausmas, kad galėčiau nuversti kalnus. Tikriausiai tai buvo koks letargijos šalutinis poveikis ir nuo dabar kokį mėnesį manęs neims miegas. O tai iš tiesų visai neguodė.

Ryte mama nuvežė į mokyklą, kurioje mokiausi jau nuo pat pirmos klasės. Viskas buvo pažįstama. Mokytojai, mokiniai, koridoriai. Mama ėjo kartu su manimi. Šiandien turime rimtą pokalbį su direktoriumi, kuriame aš tik nuolankiai sėdėsiu ir sutarsiu su sąlygomis. Tikiuosi, kad jos man bus palankios. Visgi nežinia, ko tikėtis, sugrįžus po dviejų metų atgal į mokyklą.

Sugūžėjome į vėsų kontorą primenantį kambarį. Direktorius su savo plikai nuskusta galva jau sėdėjo krėsle už stalo. Per tą laiką jis nė kiek nepasikeitė. Tik plikė atrodė ryškesnė nei bet kada.

-Ponia Dilan, Tvena,- linktelėjo pasisveikindamas direktorius Henkas.

Prisėdau ant kėdės priešais jį. Mama sėstis kol kas neskubėjo. Iš tiesų atmosfera, kuri tvyrojo šiuo metu, buvo itin nemaloni ir keista. Direktorius atrodė pasimetęs nežinodamas, kaip elgtis. Juk aš buvau ne išvykusi atostogauti, o pradingusi dvejiems metams be jokios priežasties. Užmigusi kvailu letargijos miegu kažkur vidury miško. Galbūt pagrobta, galbūt tiesiog pasiklydusi. Labai tikiuosi, kad mama jam paaiškino bent dalį tiesos, jog man nereikėtų kentėti šios nejaukios padėties.

Direktorius Henkas pagaliau savo veide išspaudė menkutę šypseną. To užteko, kad nebebūčiau tokia įsitempusi.

-Geros žinios, jog Tvena ir toliau galės mokytis šioje mokykloje,- pranešė vyriškis. Mama minėjo, kad bus kažkoks svarstymas dėl mano grįžimo, tačiau nė negalvojau, kad direktoriaus sprendimas gali būti kitoks.- Tau netgi nereikės kartoti dešimtos klasės kurso, kadangi buvo likę tik pora mėnesių iki baigimo, ir galėsi iškart pereiti į vienuoliktą ir galbūt net pasivyti savo bendraklasius. Esi gabi mokinė, Tvena. Buvo atsižvelgta į tavo stropų mokymąsi, todėl paskirsime tau papildomus užklasinius mokymus, kad prisitaikytum prie kitų.

Direktorius nuolankiai šypsodamasis pakėlė akis į mano mamą. Ši padėkojo džiaugdamasi palankiomis sąlygomis. Dabar man buvo aštuoniolika ir mano bendraklasiai, kaip, beje, turėčiau ir aš, baiginėjo jau dvyliktą klasę.

Kalbant apie bendraklasius. Išėjau iš direktoriaus kabineto viena, palikdama mamą dar kažką aptarti su direktoriumi, kai netikėtai susidūriau su juodaplauke mergina. Prieš pakeldama galvą jau atpažinau ją. Mergina akivaizdžiai sutrikusi žvelgė į mane, lyg būtume išsiskyrusios tik vakar. Tačiau Beta skyrėsi tarsi diena nuo nakties, kokią ją mačiau paskutinį kartą. Jos spindintys plaukai gražiai krito didelėmis bangomis, veidas buvo lygut lygutėlis ir skaistus, be jokio apgamo ar kitos dėmelės. Jos akis puošė tankios ir ilgos blakstienos. Net anksčiau labiausiai mėgstami sportbačiai buvo pakeisti aukštakulniais, kuriuos mudvi peikdavome dėl nepatogumo.

-Tvena,- ištarė ji nemirksėdama iš nuostabos.

Beta pasitaisė juodą rankinę ant peties. Puikiai suprantu, kad ji nežinojo, ką pasakyti. Atsiradau lyg griaustinis iš giedro dangaus. Apie mane jau rašė laikraščiai, internetiniai portalai, kalbėjo per žinias. Mano išskirtinis atvejis pasiekė net kitus miestus. Žinoma, mano tėvai privalėjo pasakyti, jog dėl neaiškios priežasties mane įkalino letargijos miegas. Tačiau pasakyk tai žiniasklaidai. Visada išpučiamas daug didesnis burbulas. Kol kas girdėjau tik tai, kad mane buvo pagrobę ir laikė įkalinusią.