Atgimusioji

.23.

/ Čia buvo slogu ir tamsu. Visiškai tušti kambariai, tik svetainėje stovėjo stalas ir viena kėdė. Imidrisė žingsniuodama su kaukšinčiais aukštakulniais dairėsi po apleistą vietą. Grindys garsiai girgždėjo lyg skleisdamos gailų verksmą. Galiausiai moteris sustojo prie židinio ir perbraukė per baltą atbrailą. Tuomet vyptelėjo pirštu pakabinusi storą dulkių ir voratinklių sluoksnį.

Tokia vieta buvo kaip tik Ilofrudui. Tamsoje klaidžiojantiems žudikams tiko apleisti namai, kuriuose jie galėdavo apsistoti. Vis tiek jiems valgyti ir miegoti beveik nereikėjo. Užteko nykios vietos, kur galėtų atgauti jėgas vienatvėje.

Netrukus Imidrisė išgirdo, kaip Koenas įžengė į kambarį. Jis stovėjo tarpduryje, o moteris tuo tarpu šiek tiek pasišluosčiusi dulkes atsisėdo ant kėdės.

-Buvau sutikusi merginą,- prabilo Imidrisė. Ji buvo šonu pasisukusi į Koeną. Vaikinas neskubėjo pasitraukti iš savo vietos. Jis buvo pasiruošęs - už nugaros turėjo abi katanas.- Bet, aišku, tu žinai tai, nes nuolatos ją stebi.

Imidrisė akies krašteliu žvilgtelėjo į jį. Pagaliau Koenas priėjo arčiau ir atsistojo iš kitos stalo pusės.

-Aš tau daugiau nebedirbu,- tarė jis.- Nutraukiu šį reikalą. Gali tvarkytis viena arba susirask kitą Ilofrudą.

Būtybė kilstelėjo antakius iš nuostabos. Bet ne todėl, kad Koenas taip atšiauriai su ja kalbėjo - tai buvo įprasta. Ji net pasikeitus Koeno elgesiui dėka tos merginos tarsi nujautė, kad Ilofrudas tai pasakys. Visgi Imidrisė tik apsimetė nustebinta. Netrukus būtybės veidas apsiniaukė. Ji padėjo ranką ant stalo delnu žemyn. Kaip tik tada per visą medinį dulkėtą stalą perėjo rėžis lyg žaibas. Jis išvagojo paviršių ir trūko tik menko spustelėjimo, kad stalas sugriūtų. Tačiau Imidrisė patraukė ranką ir pažvelgė į Koeną lyg vietoj jos akių tebūtų tuščios akiduobės.

-Tu negali pats nuspręsti, kada pasitraukti,- giliu balsu tarė moteris. Ji lėtai atsistojo kiek susikūprindama.- Pamiršai apie susaistymą, Ilofrude? Kiek metų ar amžių esi tuo, kuo dabar esi? Tu gal ir vienišas, vienoje vietoje neužsibūnantis klajūnas, tačiau tai nereiškia, kad niekam nepriklausai. Juk žinai, kaip tampama Ilofrudu. Kaip manai, iš kur atsirado tavo gebėjimai?

Imidrisės balsas vis labiau švokštė, o jos šešėlis nuo lubose kabančių lempų vis ilgėjo.

Koenas žengtelėjo žingsnį atgal. Jo kvėpavimas padažnėjo, ir Imidrisė atsitiesė pagaliau užčiuopusi Ilofrudo silpną gyslą. Ji plačiai išsišiepė patenkinta savo pasiekimu. Tuo tarpu Koenas akimirksniu išsitraukė kataną ir paleido ją vos per plauką nuo Imidrisės galvos. Katana įsmigo į sieną. Būtybė grįžtelėjo atgal. Ilofrudas negalėjo jos nužudyti, kaip ir ji jo, tačiau šie ašmenys galėjo sunaikinti jos žmogišką kūną. Visgi Koenas nepataikė. Ir jis žinojo, kad tai nebuvo jo valioje. Tiesiog vaikinas įsitikino, kad iš tiesų egzistuoja susaistymas, kuris tikrai galiojo Ilofrudų pasaulyje.

-Tu dar jaunas, Koenai,- pritilusiu ir kiek globėjišku balsu tarė Imidrisė. Ji priėjo arčiau vaikino, kuris suraukęs kaktą žvelgė į grindis ir bandė suvaldyti augantį įniršį, ir paglostė jo petį.- Nesi dar nužudęs žmogaus. Bet ne visi jie yra verti gyvybės. Mes esame jų pamatas ir saugome juos, kad pusiausvyra nesugriūtų ir neįsiautėtų chaosas. Tačiau visada atsiranda nuodingų, sparčiai augančių, puvėsių, kurie naikina pusiausvyrą, dėl kurios mes taip stengiamės. Tvena yra būtent tokia.- Imidrisė palinko, kad galėtų sutikti Koeno akis. Vaikinas lėtai pažvelgė į ją. Saulėlydį primenančios akys dabar tarsi degė karštyje.- Ta mergina yra virusas, kurį Ilofrudai privalo panaikinti. Tokia tavo prigimtis, Koenai.

Būtybės balsas saldžiai vyniojosi aplink vaikiną, tačiau netikėtai Koenas atsitraukė šaltai nužvelgdamas Imidrisę ir ištiesęs ranką susigrąžino kataną ištraukdamas ją nematoma jėga iš sienos.