Atgimusioji

.26.

Bėgau Koenui iš paskos, bet pristabdžiau pusiaukelėje. Įsikibau į laiptų turėklus likus vos porai žingsnių iki apačios. Svetainėje, kur buvo pagrindinės durys, stovėjo ne vien tik Koenas. Atpažinau abu jau matytus vurgus. Aukštą vyrą ir moterį didelėmis akimis. Vyrukas tarsi pajutęs, kad aš čia, pažiūrėjo į mane ir kilstelėjo vieną lūpų kamputį.

-Atėjo laikas mūsų susitarimo įvykdymui,- tarė jis. Jie abu tebevilkėjo tomis pačiomis Tutorijų uniformomis, tačiau mano akys neužmatė juodų apyrankių ant jų riešų.- Tikriausiai degi iš noro sužinoti, kas nori tavo galių,- vurgas kvėptelėjo sudėjęs lūpas tarsi švilpimui.- Štai atėjo ta akimirka, kai bus atskleista paslaptis, kurią šis Ilofrudas taip stengėsi nuslėpti.

Vurgas iškeldamas smakrą pasuko galvą į Koeną. Drebanti iš vidaus taip pat žvilgtelėjau į vaikiną. Jis buvo susikaupęs ties vurgais ir nė neįsivaizdavau, kas dabar dėjosi jo galvoje. Tačiau dėl to, kad jie surado Koeną ir ruošiasi jį nužudyti, nebuvau kalta. Nepasirašiau sutikti su tomis būtybėmis, net nebuvau išklausiusi viso susitarimo esmės.

Visgi vurgai žinojo tai, ko man labiausiai reikėjo.

Pakėliau galvą viršun. Ebė sunerimusi žvelgė į mane, bet nesitraukė iš savo vietos. Sparčiai galvojau, kaip pasipriešinti vurgams, tačiau nepažinojau šių padarų ir jų slaptų kėslų. Nebuvau užtikrinta, kad ir mane jie paliks gyvą.

-Nėra ir nebuvo jokio susitarimo,- prabilau nulipdama paskutiniais laiptais.

Vurgas mąsliai pakėlė akis ir pridėjo ranką sau prie smakro.

-O, žinai, tu teisi,- linktelėjo jis. Jo žmogiškos akys blykstelėjo.- Bet tai nereiškia, kad aš vis tiek nenužudysiu Ilofrudo.

Staiga vurgas davė ženklą moteriai grakščiai kilstelėdamas ranką. Moteris pakeitė savo pavidalą - jos oda tapo tamsiai mėlyna ir suspindo tarsi nusėta žvaigždėmis. Ji patraukė apsiausto skverną ir iš ant liemens esančio dėklo išsitraukė ilgą durklą. Jo galas buvo smailėjantis it adata. Taip, kaip vurgė buvo pasiruošusi kovai, galėjau spręsti, kad šie padarai tikrai nuožmiai siekia keršto Ilofrudams. Ji įrėmė kojas į grindis ir tvirtai suėmusi durklą už rankenos puolė Koeną.

Viskas vyko taip greitai, tačiau regėjau tai tarsi laikas būtų sustojęs. Mano širdį sugniaužė šalti baimės gniaužtai, o kūną nusėdo beviltiškas jausmas, kad negaliu to sustabdyti.

-Nesikišk,- netikėtai ištarė vurgas atsidūręs prie pat manęs. Jis uždėjo savo ranką man ant peties, o tada suspaudė tarsi duodamas įspėjimą.- Tai mūsų reikalas, kuris tęsiasi ilgesnį laiką nei tu egzistuoji šiame pasaulyje. Kai susitvarkysime su Ilofrudu, sužinosi, kam gali atiduoti savo galias, ir tau daugiau nereikės susidurti su visu tuo.

Žinoma, kad jis turėjo omenyje tai, kad aš buvau tik žmogus, kuris per klaidą pamatė daugiau nei buvo įmanoma.

Nors Koenas sugebėjo išvengti aršios vurgės puolimų, ji kelis kartus prabrėžė jo odą iki kraujo. Ant žasto ir dilbio pasirodė juodos linijos, kurios lyg žaibas vilnijo iš žaizdų. Tuomet suvokiau, kad tai buvo vienas iš Tutorijų ginklų, kuris buvo mirtinas Ilofrudams.

-Tai ne jis kaltas, jog buvote masiškai naikinami!- piktai užrėkiau ant vurgo ir nustūmiau jo ranką. Tačiau jis vis tiek užstojo man kelią.

-Koks tau skirtumas, kas nutiks šiam žudikui?- papurtė galvą vyras.- Jis ne žmogus, kad turėtum pašonėje kaip draugą. Tu esi ta, kuriuos Ilofrudai pašalina. Tai tik laiko klausimas, kada jo prigimtis jį pašauks.

Kaip tik tada vurgė pasilenkė išvengdama Koeno kirčio katana. Atsitiesdama ji pagriebė vaikiną už pečių ir iškėlusi jį aukštyn trenkė į medinį kavos staliuką. Šis kaip mat sulūžo skildamas pusiau, o Koeno kūnas dunkstelėjo taip lyg būtų mestas maišas akmenų. Vaikinui reikėjo atgauti kvapą, o vurgė kaip tik tuo ir pasinaudojo. Ji suėmusi durklą abejomis rankomis smeigė Koenui tiesiai į širdį.