Atgimusioji

.20.

Atsidurti toje pačioje vietoje, kuri tapo paskutiniu mano atsiminimu, buvo keista. Tarsi ilgai tamsoje tūnojęs prisiminimas staiga taptų tikrove.

Entonis pastatė visureigį prie kelkraščio, tuomet mes įžengėme į mišką. Praėjome stovyklavietę, kurioje tikriausiai jau nebevyko jaunuolių susibūrimai ir galiausiai patraukėme tuo pačiu keliu, kuriuo buvau nuklydusi.

Ėjau dėdama atsargius žingsnius tarsi kiekvienas trakštelėjimas galėtų reikšti pavojų. Jau senokai nelijo, tad miškas buvo išdžiūvęs. Sausi lapai nukritę ant žemės buvo susiraukšlėję ir parudavę. Grybienos kvapas tvyrojo švariame ore. Aplinkui skendėjo raminanti tyla ir tik kartkartėmis ją išsklaidydavo staigus paukščio sučiulbėjimas.

Tačiau aš vis tiek jaučiausi sustirusi ir įsitempusi. Tarsi pasiruošusi baisiam nutikimui.

-Kodėl mane čia atsivedei?- tai buvo mano pirmasis klausimas, kai tik sustojome.

Nebuvau tikra, ar tai buvo ta pati vieta, kurioje išvydau ryškią šviesą ir praradau sąmonę dvejiems metams, tačiau jaučiau kylančią įtampą. O galbūt tai buvo baimė, kuri bandė išlįsti iš mano jausmų gilumų.

-Būtent šioje vietoje tavo gyvenime įvyko lūžis,- paaiškino Entonis. Jis išskėtė rankas, o jo žvilgsnis buvo nukreiptas į mane.

Atvirai parodydama nepatiklumą, nuleidau galvą ir pažvelgiau į apžėlusias kadaise išvažinėtas vėžias.

-Žinau,- tyliai ištariau.- Tikriausiai žinau netgi daugiau už tave.

Entonis sugėrė mano žodžius lyg kempinė. Vienas jo lūpų kamputis pakilo.

-Koenas tau kažką papasakojo?

Nužvelgiau jį. Neketinau patvirtinti jo spėjimo, bet jis ir taip suprato iš mano nutylėjimo.

-Tai kodėl aš čia?- grįžau prie savo klausimo.

Entonis trumpam nuleido galvą.

-Esi paruošta didesniam reikalui nei tik laikyti šią galią savyje,- prabilo vaikinas. Jis pradėjo žingsniuoti link manęs. Stebėjau kiekvieną jo judesį akylu žvilgsniu.- Būtybė iš kito pasaulio, Pranašas, perdavė savo galias tau ne be reikalo. Tokia dovana ne vietoje atsidūrusiam paprastam mirtingajam neatitenka.

Suklusau smarkiai sulėtindama savo kvėpavimą. Neturėjau nė menkiausio suvokimo, apie ką jis kalba.

Entonis apsisuko užeidamas už manęs. Grįžtelėjau galvą atgal nepatikliai žvelgdama į vaikiną. Jo lūpose žaidė paslaptingas šypsnis.

-Galėtum šią galią panaudoti kilniam tikslui,- toliau saldžiai kalbėjo Entonis. Jis artėjo prie manęs.- Žinau, tai skamba taip nuvalkiotai, tačiau juk ir pati jauti, jog gali nuveikti labai daug. O aš tau padėsiu susigyventi su tuo.- Vaikinas atsistojo man už nugaros ir palinko arčiau mano ausies. Pradėjau sparčiau kvėpuoti, jausdama, kaip mano kūnas pasiduoda stinguliui.- Padėsiu valdyti šią galią lyg ji priklausytų tau.

Su šiais žodžiais staiga Entonis sugriebė man už rankų ir stipriai spustelėjo ties dilbiais. Krūptelėjusi patraukiau rankas link savęs ir tada vyrukas mane paleido. Atsigręžiau į jį pagauta išgąsčio. Mano rankos netikėtai pasidarė sunkios tarsi kas jas temptų prie žemės. Tuomet pamačiau ant savo dilbių juodas plačias apyrankes, kurios buvo apėmusios mano rankas nuo pat riešų iki beveik alkūnių. Šie keisti prietaisai neleido man pasinaudoti savo galia ir vertė mane silpti. Nepajėgiau pakelti rankų, kad galėčiau nusiplėšti apyrankes. Atrodė, jog jas traukia magnetas, nors jos nebuvo sunkios.

Entonio veide šypsena pradingo ir ją pakeitė apgailestavimas. Vaikinas nuleido galvą ir kaip tik tada iš pamiškių pradėjo rinktis kiti Tutorijai. Jie buvo penkiese, gerai apsiginklavę, tarsi pasiruošę gaudyti žvėrį, o ne suimti paprastą merginą. Ir tik tuomet suvokiau, kad jiems aš buvau pavojinga. Netgi galbūt daug pavojingesnė už tuos, kuriuos jie kada nors buvo sugavę.