Atgimusioji

.24.

Neprisiminiau nei kada užmigau, nei kada Koenas pradingo. Kai pramerkiau akis, gulėjau ant nugaros, rankas sudėjusi ant pilvo, dar su vakarykščiais drabužiais ir knyga bei sąsiuviniu ant lovos. Lengvai atsidusau neskubėdama keltis. Nors galbūt iš išorės atrodžiau susitaikiusi su tuo, kad pasaulis buvo daug didesnis nei galėjo pasirodyti, visgi jaučiausi vis dar nežinodama, ką daryti ir kokį vaidmenį atlieku visame jovale. Taip, tai buvo tikras jovalas. Joks paprastas žmogus negalėtų įžvelgti tiesos paslaptinguose reiškiniuose ar susitaikyti su tuo, kad turi savyje pavojingą galią. Tai galėjo privesti prie beprotybės.

Tačiau, laimei, man tai negrėsė. Aš nebuvau viena. Mano pusėje buvo Koenas ir Ebė, kuri atrodė dar didesnė keistuolė nei aš.

Už valandos nusileidau į virtuvę. Nesitikėjau išvysti savo tėvus ir seserį įsisukusius į rytinę rutiną. Vaizdas buvo toks įprastas lyg žiūrėčiau filmą apie nuostabią šeimą. Tėtis atsistojęs gėrė kavą ir skaitinėjo laikraštį. Mama dėjo į lėkštę plonus blynus. Harė sėdėjo prie stalo ir mosuodama ranka lyg repetuotų šokį klausėsi radijo muzikos. Neskubėjau eiti, nes bijojau tai sutrikdyti. Visgi man pasirodžius niekas nepasikaitė. Gėrėdamasi nuostabiu rytu prisėdau prie stalo. Mama tuoj įmetė kelis blynus ir galiausiai pati atsisėdo valgyti.

-Nesuprantu, kodėl niekas neskambina iš ligoninės dėl naujo vizito pas gydytoją,- prabilo mama.- Nejau reguliarus patikrinimas nebereikalingas? Be to, mano manymu, pernelyg greitai buvo nutrauktas lankymasis pas psichoterapeutę. Juk tau ta moteris daug padėjo, ar ne?

Jos viltingas žvilgsnis žvelgė į mane.

-Taip, žinoma,- linktelėjau skubiai susikišdama į burną visą blyno kąsnį. Išskyrimas su panele Hilda Benort nebuvo labai gražus, o vizitas pas gydytoją buvo netikras, kaip ir pats gydytojas. Taigi išeina, kad iš tiesų mano potrauminio atsistatymo kaip ir nebuvo.

Tėtis netrukus pradėjo kalbėti apie daktarų neišmanymą ir kad jie negali žinoti, kas iš tikro yra mano viduje. Nežinojau, kaip į tai reaguoti, todėl tiesiog valgiau pripildydama burną, kad tik nereikėtų veltis į pokalbius. O kad mano tėvai žinotų, kas dedasi mano viduje. Kas apskritai dedasi šiame pasaulyje. Jų realybės burbulas kaip mat subliukštų ir galbūt jie nemokėtų su tuo susitaikyti taip kaip aš. Ką kalbėti, kad ir iki šiol man sunku apsiprasti su nežemiškomis galiomis ir tuo, jog pasaulis daug sudėtingesnis nei atrodo.

Nejučia mano žvilgsnis už kai ko užkliuvo. Sėdėjau priešais svetainę, todėl labai gerai mačiau tarpą tarp holo ir laiptų, vedančių viršun. Priešais mano akis šmirinėjo juoda lapė. Nustojau kramtyti ir išplėčiau akis. Nejudindama kaklo pažvelgiau į tėvus, tada į Harę, bet jie nematė namuose vaikštinėjančio gyvūno. Staiga lapė šoktelėjo ant lapų ir pakilo viršun. Kaip tik tuo metu akimirksniu pakilau iš vietos. Žinoma, greitai suvokiau, kad sulaukiau savo šeimos dėmesio, tačiau numykiau, jog turiu pasiimti telefoną iš savo kambario.

Praleisdama kas antrą laiptą užšuoliavau viršun. Mano kambario durys buvo pravertos, nors išeidama gerai prisiminiau, kad uždariau duris. Tikėdamasi pričiupti Koeną nepasiruošusį, staigiai stumtelėjau duris įvirsdama vidun. Tačiau teko sustoti suraukus antakius, nes kambaryje nieko nebuvo. Akimirkai tikrai pagalvojau, kad man pasivaideno, tikriausiai Ilofrudas susuko mano smegenis su tais pasakojimais.

Tačiau kai žengiau žingsnį priekin ketindama susirasti savo telefoną, priešais mane išdygo Koenas. Pašokau lyg išgąsdinta katė ir vos susilaukiau neišliejusi keiksmų lavinos.

-Velniai rautų, Koenai,- pyktelėjau ant jo.- Negali iš niekur nieko imti ir atsirasti man prieš nosį. Tai be galo šiurpu.

Nudelbiau jį atbulomis eidama prie lovos ir atsisėsdama. Mažai trūko iki širdies smūgio, o mano kojos virpėjo lyg stovėčiau prieš bedugnę.