Atgimusioji

.32.

Mano ausys buvo užgožtos slogaus garso, kurio nepajėgiau suvokti. Jaučiausi lyg įkalinta stikle, atskirta nuo aplinkos. Skausmas lyg šnypščianti gyvatė raižė mano kūną, tad gulėdama ant dulkėtos žemės virpėjau. Kartkartėmis mano raumenys sutrūkčiodavo, o tada atsipalaiduodavo trumpam pasitraukus skausmui.

Rūkas darėsi vis tirštesnis. Atmerktomis akimis žvelgiau į pilkšvą dangų. Ore tvyrojo šalta drėgmė. Jaučiau, kaip įkvėpiu ir iškvėpiu, tačiau mano krūtinė nesikilnojo. Manyje nebuvo jokio pulsavimo. Širdis tikriausiai vos plazdėjo, o galbūt jau buvo amžiams nurimusi.

-Pagaliau, pagaliau,- sušnibždėjo Pranašė pamišusios laimės kupinu balsu. Imidrisė pritūpė prie manęs ir laikė iškėlusi rankas tarsi bijodama, kad savo prisilietimu manęs nesutrupintu.

Pasukau galvą į ją. Neįstengiau pajudėti, bent jau savavališkai. Ilofrudo kardas tarsi įkalino mano kūną po žeme.

-Jau beveik jaučiu ją,- užmerkė akis Pranašė iškeldama galvą aukštyn.- Galiu netgi įsivaizduoti, kaip ji apima mano esybę.

Imidrisė apsilaižė lūpas spigindama mane savo tamsiomis akimis. Pajudinau pirštus norėdama pakelti rankas, tačiau jos buvo lyg suakmenėjusios.

-Aš irgi turiu galią. Kaip Bashi,- pakreipė galvą Pranašė ir atsistojo pasitraukdama į šoną. Negalėjau pajudinti galvos ir ją stebėti, bet moteris netrukus grįžo su geltona laukine gėle.- Tik ji visiškai nenaudinga. Neatskleidžia mano galybės.

Imidrisė pauostė gėlę, o kai patraukė, augalas staiga suvyto ir sudžiūvo.

-Laiko pagreitinimas menkniekis palyginus su tuo, kad gyvastis gali būti visiškai sunaikinta.- Moteris vėl priklaupė prikišdama savo veidą arčiau manęs.- Todėl man žūtbūt reikia Bashi galios. Jeigu negaliu atsidurti tarp vyresniųjų Pranašų, turėsiu savo pasaulį ir būsiu vienintelė jo valdovė.

Imidrisė tyliai nusikvatojo perbraukdama savo ilgu pirštu per mano kairės rankos odą. Jos akys narstė mane lyg žvėris žvelgtų į savo auką.

-Būtų daug paprasčiau palaukti, kol tu mirsi, ir tavo kūnas liks tuščias, kad galėčiau jį perimti. Bet aš nenoriu prarasti savo dabartinės išvaizdos. Man ji patinka, pripratau prie to, ką turiu,- kalbėjo moteris.- Ir visgi nenorėčiau rizikuoti - galia gali pranykti vos tik tau mirus. Todėl pasirūpinsiu tuo dabar. Tu tiesiog gulėk ir nejudėk. Patikėk, be šios naštos tavęs laukia rami mirtis.

Pranašė šypsodamasi padėjo suvytusią gėlę man ant krūtinės. Jaučiau, kaip iš akies krašto ant žemės nukrenta ašaros lašelis. Tačiau netgi verkti negalėjau. Baimė vis augo, kai neįstengiau pajudėti, o Imidrisė tuo tarpu nenatūraliai išsižiojo. Jos burna išsiplėtė ir staiga iš gerklės pasirodė juodi stori čiuptuvai. Vaizdas vertė mane užsimerkti, tačiau virpėdama laikiausi iš paskutiniųjų bandydama prišaukti galią.

Slidūs čiuptuvai rangėsi lyg gyvatės, kai netikėtai apsivijo mano riešus. Likusieji krito ant mano kūno ir pasiekė veidą. Gerkle kylantis šiurpas ir šleikštulys nebuvo baisiausia, nes netrukus čiuptuvai, kurie priminė kabelinius laidus pradėjo deginti mano odą lyg medūzos. Neiškentusi surikau ir nejučia pajutau, jog mano kūnas pasidarė laisvesnis. Tuomet sukandau dantis ir trūktelėjau rankų raumenis.

Suvokusi, kad galiu judėti, pakilau ir iškėlusi rankas rėkdama sučiupau už gličių čiuptuvų arčiau Pranašės burnos ir stipriai juos suspaudžiau. Mano rankos kaip tik tuo metu apsitraukė juoduma, šaltis lyg gyvybės ženklas pasklido po kūną, o Imidrisės čiuptuvai susitraukė atgal į jos gerklę. Pranašė suklykė ausiai neįprastu garsu. Visgi nepaleidau jos ir sugriebiau jai už dilbių. Šie tuoj pradėjo juoduoti lyg išsipylę juodi dažai ir trūkinėti.