Atgimusioji

.11.

Nuplėšusi nuo sienos paskutines nuotraukas, krestelėjau ant kėdės ir nužvelgiau tuščią erdvę. Nors siena atrodė be galo nyki, nejaučiau, kad čia kažko trūktų. Man netgi palengvėjo. Beta pakeitė mano gyvenimą, nesijaučiau vieniša. Tačiau net nesuvokiau, kaip pamažu vis labiau traukiausi į jos šešėlį. Mūsų skirtumai mus atitolino.

Lipdama laiptais girdėjau iš virtuvės sklindančius savo šeimos balsus. Jie buvo pritilę, o tai iškart buvo galima palaikyti kažko slėpimu. Kiek stabtelėjau stengdamasi neužminti girgždančio laipto, tačiau vis tiek man nepavyko nieko išgirsti.

Tik man įžengus į virtuvę staiga tėvų ir sesers balsai nutilo. Jie visi trumpam žvilgtelėjo į mane, o tada lyg niekur nieko toliau užsiėmė tuo, ką neva prieš tai darė. Mama ruošė vakarienę, tėtis valė savo kolekcionuojamų pypkių rinkinį, o Harė užkandžiavo. Spėjau pastebėti, kaip ji ranka trūktelėjo laikraštį, tačiau sugavusi mano žvilgsnį paleido jį.

Visgi smalsumas jau buvo pagautas už kabliuko, todėl priėjusi prie stalo nuleidau akis į laikraštį. Pagrindiniame puslapyje, kairiame kampe, buvo mano nuotrauka, fotografuota tada, kai išėjau iš ligoninės. Mano galva buvo šiek tiek pasukta, tad veido visiškai nesimatė. Tamsūs purūs plaukai slėpė mane nuo kameros lyg apsaugos šydas. Tačiau straipsnis visai nekvepėjo malonumu. Čia buvo paminėtas Ebės fantastikos blogas, o aš aprašyta kaip apsišaukėlė, dėmesio trokštanti mergina.

Žvilgtelėjau į savo šeimos narius, kurie paslapčia laukė mano reakcijos. Visgi nebuvo taip, kad straipsnis galėtų mane paveikti. Kažkada to ir turėjau tikėtis. Skeptikų šiame pasaulyje yra daugybė, ir aš buvau viena iš jų. Taigi puikiai suprantu žmones, kurie netiki mano istorija. Nes man vis dar ir pačiai sunku ja patikėti.

Tačiau visgi Ebės blogas dabar man pasirodė ne toks jau nereikšmingas. Gaila, kad anksčiau normaliai apie jį nepasidomėjau. Iš pačios merginos kalbos supratau, jog blogas pasiekia gal tik dešimt fanatikų. Rodos, man tikrai reikėtų visų pirma išsiaiškinti, kur veliuosi, o tik po to teisingai nuspręsti. Nejau to vis dar nepasimokau?...

-Vakarienei bus keptas viščiukas,- džiugiai tarė mama norėdama išsklaidyti nejaukią tylą. Jie net neketino bandyti su manimi kalbėtis apie straipsnį ir iš dalies tai buvo tik geriau.

Mamos žinia sulaukė pritarimų, o aš tuo tarpu pasišalinau ir grįžau į savo kambarį. Tokių straipsnių dar tikrai bus ir neverta to imti į galvą. Šiuo metu tai mažiausiai svarbus dalykas. Tai, kas buvo manyje, apėmė didžiulę galią ir gerokai mane gąsdino. Vienu prisilietimu sunaikinau žmogaus ranką. Bijojau, kad tai gali nutikti visai netikėtu momentu. Nors net nežinau, ar galiu tai pakartoti.

Pagavau save vėpsant į rankas lyg į užnuodytus ginklus. Prisiminus kaip jos apsitraukė šalta juoduma ir ši perėjo kitam žmogui, mane apniko kaulus veržiantis šiurpas. Tuomet lyg įgelta nuleidau rankas ir nuramindama save kelis kartus giliai įkvėpiau. Savo psichoterapeutei negaliu išsipasakoti iš širdies, nes tada mane tikrai palaikytų beprote. Tačiau galbūt Ebė, kuri pati prijaučia tokiems nežmoniškiems dalykams, galėtų mane suprasti. Visgi giliai viduje jaučiau, kad kol kas dar per rizikinga su ja apie tai kalbėtis.

Sulaukusi gardžiai kvepiančios vakarienės skubiai viską surijau, kol Harė entuziastingai pasakojo apie savo neseniai pradėtas lankyti fortepijono pamokas taip užgoždama nesmagumą dėl to prakeikto straipsnio. Tėvai santūriai tylėjo ir leido Harei be perstojo kalbėti tarsi patys džiaugdamiesi, jog nereikės iškelti į paviršių morališkos kalbos. Mano šeima per daug prisikentėjo. Galiu tik įsivaizduoti, kokie gandai sklido, kol aš buvau pradingusi. Niekuo neišsiskirianti šeima, pažįstama tik siauriam rateliui žmonių staiga tapo pagrindiniu apkalbų centru.

Pasisotinusi padėkojau už skanią vakarienę ir pasakiusi, kad labai noriu miego, palipau į savo kambarį. Žinoma, jog miego visiškai nenorėjau, tačiau nebūčiau ištvėrusi buvimo kartu su šeima mažoje virtuvėje. Jaučiausi lyg man trūktų oro, o spalvingos virtuvės sienos mane smaugtų. Tikriausiai toks įspūdis susidarė dėl to, kad mano galvoje buvo per daug minčių.