Atgimusioji

.16.

Sustingusiu žvilgsniu stebeilijau tiesiai į Entonį. Jo pasiūlymas galėjo panaikinti mano spėliones dėl nežinios, tačiau suabejojau. Mano šiuo metu visiškai tuščioje lyg dykuma galvoje sukirbėjo abejonės krislelis. Pajutau, kaip mano kūnas atšąla lyg sugrįžęs į dabartį. To užteko, kad ištraukčiau ranką iš šilto Entonio delno.

Vaikinas suprato, jog atsisakau eiti su juo. Jis klausiamai pažiūrėjo į mane tarsi norėdamas suprasti, kas man darosi. Bet Entonis nebuvo nusiteikęs pasiduoti. Nežinau, ką jis ketino toliau daryti, tačiau jo veiksmus sutrukdė stiklo dūžis. Šukės pažiro į visas puses, kai kartu su jomis pro langą įsiveržė žmogus apsuptas juodų dūmų.

Susigūžiau instinktyviai. Entonis tarsi saugodamas mane atsistojo prieky ir užtvėrė kelią ranka.

Ant žemės nusileido vaikinas su gobtuvu. Jis klūpėjo ant vieno kelio, kol aplinkui jį sklandanti juoda migla pranyko. Tada vaikinas lėtai atsistojo ir nusiėmė gobtuvą atidengdamas tamsius atgal sušiauštus plaukus ir nežemiškas akis.

Pirmiausia jis pažiūrėjo į mane. Jo skvarbus žvilgsnis nuliejo mane lyg šilto rudens lietus. Tuomet vaikinas įsitempė ištiesdamas pečius.

Tarp dviejų priešiškai nusiteikusių vaikinų įsivyravo elektra pulsuojantis oras. Mano pirštai sustingo lyg kraujas jų nebepasiektų. Nors ir stovėjau nuošaliau, jaučiausi tarsi būčiau kažkokiame keistame jėgos lauke.

Nejučia Entonis atpalaidavo savo kūną iškvėpdamas norą pulti. Jis primerkė akis įdėmiai žvelgdamas į paslaptingąjį savo priešininką.

-Pažįstu tave,- ištarė Tutorijas. Jis atmetė savo balto chalato skvernus ir susikišo rankas į kelnių kišenes.- Turėjau galimybę šiek tiek tave stebėti iš šalies. Koenai.

Ištardamas vaikino vardą Entonis šyptelėjo. Visgi keistajam vaikinui nepatiko būti atpažintam. Jo veido raumenys nežymiai trūktelėjo.

-Aš labai smalsus. Ir mėgstu viską žinoti apie savo priešininką,- neva pasiaiškino Entonis.- Ypač, kai apie jus, Ilofrudai, tiek mažai informacijos. Visada šešėliuose, niekieno nepastebėti, tačiau pridarantys mums nemažai žalos.

Žvilgtelėjau į Entonį. Dar ne visiškai pajėgiau suprasti, kas per vieni tie Tutorijai, o dabar išgirdau dar šį keistą pavadinimą skirtą Koenui.

Tuo tarpu pats Koenas tylėjo. Jo tyla galėjo išbandyti kantrybę. Vaikinas tarsi ir toliau galėjo klausytis, ką paisto Entonis, bet jam tai buvo nė motais. Visgi jis norėjo užbaigti šį beprasmišką užsiėmimą, todėl išsitraukė sau iš už nugaros vieną kataną. Jis suėmė rankeną abejomis rankomis. Ašmenys sužibo lempos šviesoje.

-Pasitrauk,- netikėtai išgirdau jo balsą. Gilus tonas visiškai atspindėjo jo rimtumą ir paslaptingumą.

Nors Koenas nežiūrėjo į mane, supratau, kad tai buvo skirta man. Nė nedvejojusi trūktelėjau savo raumenis, tačiau Entonis spėjo mane sugriebti ir prisitraukti arčiau savęs.

-Man nepavyko sužinoti, kaip ir iš kur tu gauni paliepimus, bet ši mergina su manimi,- aiškiai pasakė Entonis.- Ji Tutorijų rankose. O Ilofrudas neturėtų būti susidomėjęs tokią vertingą dovaną turinčia mergina. Tad kas tave užsakė? Kokia šį kartą būtybė atkeliavo į mūsų pasaulį?

Koenas nepaisydamas vyro pastatė vertikaliai kataną priešais save ir kiek pakreipė. Jis buvo pasiruošęs kovoti, jei tik reikės. Ir kažkodėl nutuokiau, kad Koenas turėjo stiprų pagrindą pasitikėti savimi priešingai nei Entonis. Jau buvau mačiusi, kokie ryžtingi Tutorijai, bet, po galais, šis vaikinas galėjo pasiversti lape ir buvo atsparus kulkoms. O svarbiausia - jo kardas atsitaisė, kai sunaikinau ašmenis savo galia.

Visgi Entonis irgi buvo pasiruošęs. Jis vikriai mestelėjosi į kitą pusę, toliau nuo manęs, ir iškart atskleidė savo gerai ištreniruotus judesius. Jis smogė Koenui iš apačios tiesiai į krutinę. Vaikinas sulenkė pečius nuleisdamas galvą. Smūgis buvo stiprus, rodos, net girdėjau, kaip sudunda plaučiai. Tačiau Koenas turėjo atkirtį. Jis rėžė katana Entoniui, kuris per plauką spėjo apsaugoti kaklą užstodamas jį ranka. Kiek nustebau, jog ašmenys neįsirėžė į dilbį, o tik prapjovė chalato rankovę. Visgi, atrodo, Entonio apranga buvo specialiai skirta tokioms kovoms. Vadinasi nors ir Tutorijai buvo tik žmonės, jie tikrai žinojo, kaip pasiruošti visiems atvejams.

Norėjau sustabdyti šią kovą, kuri vienam iš jų galėjo baigtis blogai. Tačiau neįstengiau susikaupti, kad galėčiau vėl iššaukti savo galią. Nepajėgiau jos normaliai valdyti, tik išskirtiniais atvejais, kai pati nieko nesuprasdavau, ji pasirodydavo ir išgelbėdavo mane. Taip, mane. Šiuo atveju, mano išsigelbėjimas buvo tiesiog sprukti iš čia.

Tačiau tą akimirką, kai pradėjau atbulomis eiti link durų, Koenas prispaudė koja prie žemės Entonį ir nukreipė į jį kataną. Sustingusi išplėčiau akis stebėdama, kas nutiks toliau. Rodos, šioje patalpoje tik mano širdis plakė garsiausiai.

Staiga Entonis iš už diržo išsitraukė peilį ir nedvejodamas suvarė jį Koenui į šlaunį. Vyras pašoko pritūpdamas. Tuo tarpu Koenas ramiai išsitraukė peilį ir numetė jį šalin neatitraukdamas akylaus žvilgsnio nuo Entonio. Visgi tos plėšrūniškos šviesiai rudos lyg besileidžianti saulė akys tuo pačiu atrodė švelnios ir šiltos. Negalėjau suvokti, kodėl Koenas savyje turi tiek dviprasmiškumo. Dėl to, žinoma, darėsi sunku suprasti, kokiai pusei jis priklauso. Tačiau buvo dar viena keistenybė, kad nepaisant to, jaučiau jam didesnį pasitikėjimą nei Entoniui.

-Pardavei savo sielą dėl šito,- prabilo Tutorijas. Tai tikrai nebuvo klausimas.

Koenas nė kiek nesureagavo į Entonio pareiškimą. Jis priėjo prie vaikino ir trenkė jam parguldydamas žemėn. Pasigirdęs garsas priminė kaulo lūžį, tad primerkiau akis įsivaizduodama skausmą.

-Eik,- paliepė Koenas, pasukęs galvą į mane.

Mano kvėpavimas sustojo lyg sugedęs laikrodis. Turėjau galimybę dingti iš čia, tačiau vėpsojau pasimetusi. Tarsi laukiau, kad vaikinas išvarys mane, nes pati nepajėgiau pajudinti raumenų.

Kaip tik tada Entonis pabudo. Jis pakilo nusišluostydamas kruviną nosį.

Koenas piktai iškvėpė nudelbdamas mane tarsi sakydamas, kodėl nepaklausiau jo. Tuomet vėl iškėlė kataną pasiruošdamas gintis. Arba ginti mane. Jis siekė atitolinti Entonį nuo manęs. O tai galėjo padaryti tik nužudydamas jį.

Tačiau Entonis šiuo atveju buvo vikresnis. Spėjau išvysti kažkokį apvalų daiktą jo rankose, kai staiga Tutorijas prišoko prie Koeno ir pridėjo keistą aparatą prie jo peties. Šis tarsi prisiklijavo ir vaikino kūnu perėjo nematoma banga, kuri sukėlė jam nežmonišką skausmą. Apvalus ir plokščias daiktas degino Koeno apsiaustą lyg gerdamasis į odą. Vaikinas sukandęs dantis suriko ir pasilenkė suspausdamas petį.

-Dabar suvoksi, kad nereikia prasidėti su manimi,- pagiežingai ištarė Entonis.- Tai paveikia visus Ilofrudus. Baigėsi jūsų neliečiamumas.

Tai pasakęs Entonis žengė prie manęs praeidamas vaikiną. Tačiau Koenas sulaikęs jam nepažįstamą skausmą metė kataną lyg kokią ietį tiesiai vyrui į nugarą. Ašmenys perėjo kiaurai. Galėjau matyti kaip sustingsta Entonio žvilgsnis. Tuomet vos laikydamasis ant kojų Koenas ištraukė savo kardą pastumdamas Entonį ant žemės. Tutorijas parklupo susiimdamas už pilvo, o tuo tarpu Koeną apsupo juoda migla. Tačiau prieš jam išnykstant joje vaikinas spėjo mane apglėbti įtraukdamas į juodus dūmus kartu su savimi.