Atgimusioji

.4.

Tikriausiai būtent nuo dabar ir prasidėjo visas siaubas, kurio nejaučiau, kai pabudau iš letargo miego.

Vos tik mane paleido iš ligoninės prie manęs prisistatė policijos pareigūnas ir detektyvas. Sustojusi koridoriuje turėjau duoti jiems interviu, žinoma, nuo mano šono nesitraukiant rūpestingiems tėvams.

-Ar ji būtinai šiuo metu turi su jumis kalbėtis?- gan griežtai paklausė mano tėvas. Jis buvo žemas, su nedideliu pilvuku, bet jo balsas visada priversdavo mane ir Harę paklusti. Visgi pareigūnams tai negaliojo.- Ar negalima to nukelti į kitą dieną?

-Mes tik paklausime kelių klausimų ir būsite laisvi,- dalykiškai atsakė vidutinio amžiaus detektyvas. Jis vilkėjo visiškai paprastus rūbus, na, o policininkas buvo su savo įprasta uniforma. Jam trūko tik riestainio ar spurgos.

-Viskas gerai,- tarstelėjau pažiūrėdama į tėvus. Galėjau išklausyti visus man užduotus klausimus, tačiau tai visai nereiškė, kad žinosiu į juos atsakymus.

Detektyvas krenkštelėjo paslapčia apsidžiaugęs savo pasiekimu.

-Taigi, panele Dilan, kokį paskutinį įvykį atsimenate?

Nežymiai įkvėpiau galvodama, ką iš tiesų atsimenu.

-Kai palikusi stovyklavietę nuėjau į mišką ir pargriuvau už šaknies ar parvirtusio medžio, tiksliai negaliu pasakyti, nes buvo tamsu,- papasakojau žvelgdama kažkur už pareigūnų.

Tiesą pasakius mano atmintyje kirbėjo dar viena detalė. Ryški, tarsi iš niekur atsiradusi šviesa. Tačiau to niekaip nebūtų įmanoma paaiškinti. Kaip ir niekam daugiau nematomus juodus randus ant mano riešų.

-Ir viskas?- pakėlė antakį detektyvas. Jis neva rašėsi mano žodžius, bet tikriausiai tikėjosi viso romano, nes atrodė nusivylęs šiuo pasakojimu.- O kai atsibudote, vis dar buvote toje pačioje vietoje?

-Taip,- linktelėjau.

-Dėl dievo meilės, ji beveik dvejus metus buvo praradusi sąmonę,- nukirto mano mama tarsi norėdama sugėdinti detektyvą.

-Ponia, mes išieškojome kiekvieną to miško metrą,- pažiūrėjo į ją vyriškis. Išgirdusi tai, ką jis pasakė, suklusau pajusdama, kaip šaltis sukausto mano kojas. - Jei jūsų dukra ten būtų buvusi visą laiką, dabar ji saugiai ilsėtųsi savo namuose.

Ne, to tikrai negalėjo būti. Puikiai žinau, kad atsibudau toje pačioje vietoje, tarsi kitą vakarą po susipykimo su Beta. Netgi mano gulėjimo žymės buvo išlikusios. Todėl net nesuvokiau, kad praėjo daug daugiau nei viena diena.

Nebent tai galėjo reikšti, jog kažkas tuo metu, kai vyko paieška, buvo mane paslėpęs.

-Mums jau užteks jūsų beprasmiškų klausimų,- davė paskutinį žodį mano tėvas. Tada mama pačiupo mane už parankės ir patraukė link išėjimo.

-Palaukite,- pajudėjo mums iš paskos detektyvas kartu su policininku, kuris atrodė taip lyg mieliau būtų pasilikęs nuovadoje ir užsisakęs ką nors iš kinų restorano.- Jums gali prireikti pagalbos.

Nesupratau jo žodžių, kol mano tėvas neatidarė ligoninės durų. Kieme buvo susirinkę nemažai žurnalistų, kas su savo operatoriais ir jų kameromis, o kas tiesiog su užrašais ar diktofonais. Sustojome prie laiptų. Stipriau suspaudžiau mamos ranką, žvelgdama į šiuos naujienų išbadėjusius žmones. Vos tik jie mane pamatė, tuoj pradėjo ropštis laiptais lyg negyvėliai norintys suvalgyti mano smegenis.

-Prašome pasitraukti,- garsiai pareikalavo detektyvas praleisdamas mane ir mamą pro žurnalistų srautą.

Jie kišo man savo mikrofonus ir diktofonus su klausimais, kurie pynėsi į vieną visumą, todėl nieko nesupratau. Pastebėjau, kaip policininkas sugriebia už diržo, kur buvo jo šautuvas ir rūsčiu veidu nužvelgia kiekvieną susirinkusįjį. Galiausiai prasibrovėme pro minią, kuri liko nieko nepešusi. Mama nuvedė mane prie mašinos, kurioje jau laukė tėtis. Dar nužvelgiau, kaip detektyvas kažką pasakoja smalsiems žurnalistams, bet šie tarsi nusivylę jo žodžiais uždavinėjo dar daugiau klausimų užgoždami vienas kitą. Tuomet mes pajudėjome namo.