Atgimusioji

.29.

Neįsivaizdavau, kaip Koenas suuodžia kitų būtybių buvimą šiame pasaulyje, bet pasitikėjau juo, kai mudu išnirome iš juodų dūmų beveik viduryje miesto aikštės. Šiek tiek krūptelėjau apžvelgdama netoliese vaikščiojančius žmones, bet, atrodo, jų nė kiek nesutrukdė iš dangaus atsiradę pora jaunuolių.

-Tai turėtų būti čia,- tarė Koenas dairydamasis po aikštę.

Jis ir pats nežinojo, kokia tai būtybė, bet privalėjome ją surasti pirmiau nei kiti Ilofrudai. Ar Tutorijai, kurie, be abejo, irgi turėjo savų būdų surasti kito pasaulio būtybes.

Iš pradžių dangų blizgino maloni vidurdienio saulė, tačiau, kol mes čia sukiojomės, pradėjo niauktis. Pilki debesys lyg paklodė užklojo giedrą dangų. Tai buvo tarsi ženklas, kad dabar kažkas turi įvykti.

Vėjas pūstelėjo man į veidą švelniai nublokšdamas plaukus atgal. Jis buvo kur kas žvarbesnis nei nuo saulės įkaitęs oras, todėl mano oda nuėjo šiurpuliukai. Aikštė neilgai trukus ištuštėjo, žmonės tikriausiai pamanė, kad dangus pranašauja lietų.

Staiga visai netoli savęs išvydau įtartinai atrodantį vaikiną. Tarp visų judančių žmonių, jis stovėjo žiūrėdamas tiesiai į mane. Vyruko veidas buvo išvargęs, jo į dredus susukti plaukai styrojo kas sau, o drabužiai lyg jau ištisą gerą mėnesį dėvėti. Netrukus jis lėtai pradėjo judėti. Kiek nerangiais žingsniais, kurie bylojo apie nuovargį.

Grįžtelėjau į Koeną. Vaikinas vilkėjo savo įprastus juodus drabužius, bet katanų su savimi matomai neturėjo. Visgi jis irgi pajuto pašalinę energiją ir įsitempė, nors, atrodo, neketino griebtis jokių veiksmų prieš keistuolį, kuris nejučia pradingo iš mūsų akiračio.

Sumišusi pradėjau jo ieškoti mėtydama akis po aikštę, kuri buvo pakankamai tuščia, kad galėčiau išskirti keistuolį. Tačiau netikėtai jis atsidūrė priešais mane ir sugriebė abejomis rankomis man už riešų. Riktelėjau, bet išėjo tik žioptelėjimas. Pajutau, kaip mano dilbiais pradėjo tekėti ledinio vandens srovės, o jaunuolio akys tapo juodos. Tuomet jų tuštuma įtraukė mane į keistą transą ir neilgai trukus suvokiau, kad atsidūriau kitoje vietoje.

Buvau viena tamsiame miške, kuris kvepėjo drėgna žeme ir pūvančiais lapais. Atsisukau atgal įsiklausydama į ramią tylą. Girdėjau tik savo judesio sukeltą garsą bei širdies dūžius. Ji mušė tarsi laikrodis ties dvyliktą valandą.

Vėl atsisukau ir iškvėpusi pro burną pradėjau eiti užžėlusiu, pažįstamu taku. Mano žingsniai buvo netvirti, atsargūs. Rodos, apskaičiavau kiekvieną žengimą lyg netoliese būtų pastatyti spąstai žvėrims. Žinojau, kas netrukus nutiks.

Tuomet išvydau ryškią šviesą. Ji spigino man į akis, versdama slėptis, lįsti po žeme. Tačiau sugebėjau atlaikyti skausmą akyse. Galbūt pripratau prie balto žybsnio, o galbūt jis tiesiog nuslopo, bet iš tiesų pamačiau du siluetus. Jie buvo aukšti, priminė žmonių figūras, visgi ilgi drobiniai apsiaustai slėpė jų esybes. Atrodo, jie kovėsi. Stumdėsi ketindami nurungti vienas kitą.

Nesibaimindama būti pastebėta ar įveltai į nepaaiškinamą reginį, priėjau dar arčiau. Tuo metu staiga vienas siluetas dingo. Jis tarsi užlindo už baltos šviesos ribų. Prisimerkiau ketindama užsidengti delnais akis, bet tada viena iš būtybių sučiupo mane už pečių. Išplėčiau akis, kurių vyzdžiai susitraukė iki menko taškelio. Žvelgiau į gobtuvu paslėptos galvos tamsą, o mano kūną sukaustė nepaaiškinamas jausmas. Lyg karštis ir šaltis vyrautų manyje tuo pačiu metu. Kovodami vienas su kitu.

Palengva smegau į žemę. Nors iš tiesų tai buvo ne žemė, o kažkokia klampi violetinė masė. Balta šviesa pradėjo ryškėti, mano ausyse pasigirdo nenumaldomas cypimo garsas, kuris vertė tižti smegenis. Norėjau, kad tai liautųsi. Tačiau negalėjau išsilaisvinti iš juodų kaulėtų būtybės gniaužtų.