Atgimusioji

.22.

/ Imidrisė dar ilgai stebėjo merginą. Žmonių minioje ji buvo nematoma, tad galėjo nesibaiminti, jog koks nors praeivis atkreips į ją dėmesį. Visgi svarbiausia buvo susitikti akis į akį su ta mergina, kuri įgavo Bashi galias. Imidrisė norėjo pajusti ilgai trokštamą galią ir galiausiai išvysti merginą, kas ji per žmogus, kad Bashi galios jos nepražudė. Tačiau Imidrisė nieko nepajautė. Taip, Bashi galia tiesiog tryško, bet Tvena tebuvo paprastas žmogus. Jokios kibirkštėlės, kurią Imidrisė galėjo matyti kitoje būtybėje, pasižyminčioje kažkokiu ypatingumu. Ta mergina buvo tarsi apstatyta stora neperregima siena. Galbūt ji ir neleido Pranašei pažvelgti į Tvenos sielą. O galbūt mergina būtent dėl to ir buvo nepaprasta.

Būdama žemiausioje Pranašų grandyje, Imidrisė nekentė tokio paniekinimo, nes neturėjo tiek galios ir teisių, kaip kiti. O Bashi buvo vienas iš aukštesnių - jo galia buvo labai svarbi. Pranašai negyvendavo amžinai, jie reinkarnuodavo, tas kaskart vis iš naujo reikėdavo tvirtinti pasaulio ir kitų erdvių ribas. Kiekvienam Pranašui buvo užkrauta pareiga prižiūrėti tam tikrą sferą, jie turėdavo susidoroti su savo galiomis, kurios paleistos į pasaulį galėjo sukelti chaosą. Imidrisė buvo silpniausia. Ji nepajėgė tvardyti savęs ir savo galios. Tai privertė ją pajusti tuštumą, kuri lyg juodoji skylė troško sutraukti visą galią. Taigi Pranašė pradėjo nuo Bashi, kuris buvo labiausiai atsiskyręs nuo kitų.

Visgi kad ir kaip bebūtų, Bashi pergudravo Imidrisę. Viskas būtų įvykę greičiau, bet ji užtruko įviliodama Pranašą į spąstus. Visų pirma reikėjo patekti į šį pasaulį ir tik tada buvo galima nužudyti Bashi. Tačiau Pranašas, rodos, jau seniai nutuokė Imidrisės kėslus. Tą naktį atsidūrusi žmonių mergina buvo jo didysis išsigelbėjimas. Tik abejotina, ar jis buvo suplanuotas. Nors Imidrisė ir nužudė Pranašą, jo galia, o kartu su ja ir nežemiška siela, pateko į tos merginos žemišką kūną. Tai, ką ji turėjo savyje, galėjo sugrąžinti Bashi, kuris tikrai nepasigailėtų Imidrisės. Arba mergina, nesuprasdama galios ribų, galėjo viską sunaikinti, įskaitant ir kitas erdves.

Galiausiai Imidrisė atsisuko atgal lyg kas nors ją kviestų. Ant suolelio ji pamatė sėdintį sukriošusį senioką, kurio veidas buvo toks susiraukšlėjęs, kad net darėsi sunku suprasti, kur jo lūpos, o kur akys.

-Man nereikia priežiūros,- tarė Imidrisė, atsisėsdama šalia senio ir papūsdama lūpas, tarsi didžiuodamasi, kad rado sau geresnį kūną nei jis. Matyt, Pranašas nelabai turėjo pasirinkimą. Surasti negyvą žmogų per kelias akimirkas, kai vos tik patenki į šį pasaulį, ne taip paprasta.- Jau sakiau, kad pargabensiu Bashi galias, tačiau tai nėra taip paprasta padaryti nesužalojant žmogaus.

-Atvykau su tavimi susitikti ne dėl to, Imidrise,- sukrenkštė Pranašas. Jis pasuko galvą į pritrenkiančiai atrodančią moterį. Senis prieš ją atrodė lyg susmukusi baidyklė.- O dėl tavęs. Per ilgai užsibuvai šiame pasaulyje. Visi suprantame, kokios pagundos čia vyrauja. Turint omenyje, tavo būseną.

Imidrisė sužiuro į jį lyg perdurta strėlės. Ji buvo sutrikdyta tokio Pranašo pareiškimo.

-Opluga, kaip tu gali manyti, kad galėčiau tapti viena iš jų,- pasibaisėjusi pakėlė balsą ji ir nužvelgė aplinkui vaikštančius žmones.

-Ne, Imidrise,- papurtė galvą Opluga ir pastatė savo lazdą pabelsdamas kelis kartus į žemę. Tuomet netikėtai dangų perrėžė žaibas, o paskui jį sekė kurtinantis griaustinis. Žmonės susigūždami pakėlė galvas. Tačiau dangus nerodė jokių audros požymių, tad gyvenimas ir toliau virė įprastai.- Mes esame už daug ką atsakingi. Be mūsų pusiausvyra pradėtų griūti. Jau ir taip netekome vieno saviškio. Bashi galia įstrigusi žmoguje. O tu apleidai savo galias, atsikratydama svarbios atsakomybės. Prasideda netvarka. Chaoso užuomazgos. Imidrise, mes žinome, kad tavo būsena keičiasi. To nepaslėpsi nuo nei vieno Pranašo. Esi jauniausia tarp mūsų. Kažkada tavęs laukia ypatingas vaidmuo, tačiau esu priverstas sunerimti, kad būtent tu ir pradėsi chaosą. Žmonių pasaulis tam puikiai tinkamas. Čia pradedi norėti daugiau nei gali apimti.