Atgimusioji

.7.

Galbūt mintis pradėti rašyti naktinį dienoraštį buvo tikrai įmanoma. Galėčiau užrašinėti namo garsus, kuriuos girdžiu visiems šeimos nariams užmigus, ir į galvą šovusias neįtikėtinas idėjas. Tačiau tiesa buvo ta, kad aš tiesiog nenorėjau miego. Nuovargį numalšinau vos tik atsigulusi lovon, bet priversti savęs užmerkti akis neįstengiau.

Tikriausiai turėjau apie tai užsiminti gydytojui. Arba bent jau pranešti tėvams. Galbūt paprasčiausia arbata būtų padėjusi ar blogiausiu atveju migdomieji. Tikrai nemaniau, kad nemiga reikšmingas dalykas, kol neatėjo naktis. Nė nenutuokiau, ką man reikėjo veikti aštuonias tamsias valandas.

Išaušus pradėjau ruoštis mokyklai. Manyje šiek tiek kunkuliavo jaudulys tarsi tai būtų pirmoji mokslo metų diena. Iš dalies tai beveik buvo panašu - juk manęs nebuvo tarp viso to šurmulio dvejus metus. Tačiau visgi jaudinausi ne dėl to, kaip sugebėsiu sugrįžti į įprastą mokyklos veiklą, o todėl, kaip mane priims kiti. Mano gyvenimas tam tikru metu buvo sustojęs ir staiga perkopiau didžiulį žingsnį. Tuo tarpu kiti gyveno ir keitėsi, augo ir brendo. Man tam nebuvo laiko.

Kadangi mano tėvas į darbą išvykdavo kur kas anksčiau nei mama, tad ji prisiėmė pareigą mane ir Harę nuvežti į mokyklas. Mano sesuo mokėsi menų mokykloje, kur be įprastų pamokų ji dar tobulino savo smuiko griežimo įgūdžius bei praktikavosi su fortepijonu. Žinoma, ji perėjo į naują mokyklą, kai aš jau buvau pradingusi. Kai turėjau užbaigti dešimtą klasę ir pradėti naujus mokslo metus.

Sėdėdama tarp vienuoliktokų, kurie bandė suvokti, ką aš čia darau, laukiau greičiau suskambančio skambučio. Mokslai jau buvo įpusėję, tad man nemažai reikėjo prisivyti. Tačiau tai neprilygo pažeminimui, kuris nenoromis slankiojo po mano kūną. Jaučiausi lyg būčiau palikta antriems metams, bet be jokio suvokimo, ką mokausi. Laimė, kad mano draugystė su vėjavaikiška Beta nepakenkė mano gabumui mokslams. Aišku, prie to prisidėjo ir tėvų griežtumas.

Praėjus trečiai pamokai lėtai susidėjau knygą ir sąsiuvinius į kuprinę ir lyg kalinė išėjau iš kabineto. Mano galvoje dūzgė bičių spiečius, kuris neleido normaliai susikoncentruoti. Šiai dienai man tikrai jau buvo visko per daug. Galbūt klydau sutikdama anksčiau grįžti į mokyklą. Nors gydytojai sakė, kad aš visiškai sveika, jaučiausi per silpna įveikti visus sunkumus, kurie įprastai galėjo atrodyti vieni niekai.

-Tvena, pagaliau tave sutikau!- džiugiai šūktelėjo Ebė, kai išėjusi iš šalimais esančios klasės susitiko su manimi.- Gal eime į lauką prie suolų? Ar ketinai valgyti valgykloje?

Sustojusi sužiurau į Ebę, kuri šiandien vilkėjo blankiai rožinę tiesią, trumpą suknelę. Pasijaučiau šalia jos tarsi pilkas debesis giedrą dieną, nors ir mano megztukas buvo baltai, juodai dryžuotas. Ebė buvo keista asmenybė, bet tuo pačiu ir kažkuo traukė. Tikriausiai jai visai lengvai pavyksta susirasti draugų.

-Laukas tinka,- palinksėjau galvą.

Tiesą pasakius, buvau pamiršus, kad turiu jai duoti interviu, ar bent jau kažką panašaus į tai. Kitu atveju būčiau pasiruošusi, ką kalbėti, o dabar turėsiu apsvarstyti kiekvieną savo žodį. Negaliu visko pasakoti, o tuo labiau tai, kad man tikriausiai paranoja. Jau ir dabar į mane būna įbesti žvilgsniai ir kiekvienas iš jų savo teorijomis. Turėjau netgi etiketes kaip "pagrobtoji mergaitė", "dingusioji" ir "laumių vaikas".

Susėdome viena prieš kitą prie medinių stalų, kaip tik ten, kur švietė kaitri saulė, šildanti neuždengtą odą. Lauke buvo ir daugiau jaunuolių. Kadangi gyvenome geroje vietoje, kurioje dažniausiai pasitaikydavo vien tik saulėti orai, tad mokykloje darėsi populiaru pietauti ar ruošti namų darbus kieme. Kas prie stalų, kas prie šviežiai nupjautos vejos. Bent šioje zonoje galiojo šiokia tokia laisvė.