Atgimusioji

.15.

Ebė įsuko į mano gatvę. Likusį kelią ji tylėjo lyg prisėmusi į burną vandens. Merginos akys buvo išplėstos ir beveik nemirksėjo.

Tuo tarpu virpėdama giliai kvėpavau. Mano plaukai buvo susivėlę lyg nuo taifūno ir krito ant veido. Tačiau nekreipiau dėmesio į dirginimą ir žiopsojau į kelią, o mano akyse tebemirgėjo tas vaizdas, kai mašina apsivertė pakildama į orą.

Netrukus Ebės vabalas sustojo prie mano kiemo. Kai ji užgesino variklį, kažkas sutraškėjo po mašinos kapotu.

-Dieve mano,- galiausiai ištarė mergina. Ji suspaudė delnais savo skruostus. Tada atsikvėpdama perbraukė per veidą.- Tai, ką rašome savo bloge, yra visiškas šlamštas. Vaikiški paistalai. Bet tu,- Ebė staigiai atsisuko į mane,- tu esi kažkas nepaaiškinamo. Kaip tu tai padarei? Kaip sugebėjai apversti tokią didelę mašiną? Puikiai žinau, kad tai ne telekinezė. Tavo rankose yra kažkokia kita galia, kurią įgavai, kai dingai. O tie žmonės... Jie tikrai žino, ką tu sugebi, ir, atrodo, jiems tai nepatinka.

Ebės emocijos sklido į šalis, o aš lyg saugodamasi žiežirbų prisitraukiau arčiau durų.

-Negaliu tau visko paaiškinti,- sumišusi papurčiau galvą.- Man pačiai reikia atsakymų.

Mergina nejučia sugriebė man už rankų ir atvertė delnus viršun.

-Numirsiu, jei neišsiaiškinsiu, kas tai per sugebėjimas.- Ji stipriai suspaudė man riešus nužvelgdama delnus.- Ar kas nors dar apie tai žino?

Nesmagiai parąžiau pečius. Tuomet trūktelėjau rankas ir mergina jas paleido.

-Ebe, užteks klausinėti,- sustabdžiau ją griežtesniu balsu.- Tai ne fantastinis serialas ir ne supermeno atvejis. Tai tikra ir kur kas rimčiau. Su ta galia aš galiu padaryti daug žalos.- Nurijau seiles prisiminusi, kaip sunaikinau žmogaus ranką paversdama ją pelenais.- Tai, kas tūno manyje, yra pavojinga ir neperprantama.

Ištiesiau rankas nužvelgdama riešus. Visai neseniai jie buvo apgaubti baugios juodumos.

Ebė pravėrė lūpas lyg norėdama kažką pasakyti. Ji suvokė, kad naudojau šią galią jau ne pirmą kartą.

-Į kai kurias paslaptis geriau nesigilinti,- pasakiau žiūrėdama į ją.- Pažadėk, kad niekam apie tai nepasakosi. Tuo labiau savo draugams.

Primygtinai prašydama nenuleidau nuo mėlynplaukės akių. Ebė paklusniai linktelėjo ir suspaudė lūpas. Tuomet išlipau iš jos mašinos ir nulydėjau akimis geltoną vabalą.

.

/ -Kaip jums mano apdaras?- moteris tamsiais ilgais plaukais pasisukiojo prieš savo tarnus. Ji pasitaisė plačiakraštę juodą skrybėlę ir perbraukė rankomis per aksominę aptemptą ir uždarą suknelę, kuri siekė kulkšnis.

Trys tarnai žvelgė į Imidrisę tuščiais žvilgsniais. Atrodė, kad jų gyvenimas jiems patiems nusibodęs, bet iš tiesų jie tiesiog nenusimanė tokiuose dalykuose. Jie irgi ne visai buvo žmonės.

-Jums tinka, šeimininke,- dusliu balsu ištarė tarnė.

Tokia buvo jų pareiga. Aukštinti savo šeimininką. Tad Imidrisė pavartė akis suprasdama, kad jie sakys bet ką, kas tik būtų jos naudai.

-Gerai, galit dingti iš čia,- mostelėjo ji ranka ir prisėdo prie apvalaus stalo, ant kurio buvo padėta lėkštė.

Žinoma, Imidrisei sunkiai sekėsi priprasti prie žmogiško alkio. Žmonių maistas jai buvo šlykštus ir jos esybė negalėjo pakęsti keptos vištienos ar pupelių sriubos skonio. Tačiau jos kūnui reikėjo maitintis kitaip jis pasens daug greičiau nei įprasta žmonėms. Be to, Imidrisė dar taip ilgai nėra išbuvusi žmogaus kūne.