Atgimusioji

.21.

Atsibudau savo kambaryje. Gulėjau lovoje su laisvais marškinėliais, kurie atstojo man pižamą. Buvo be galo tamsu, todėl akimirksniu mane apniko panika. Jaučiau neapsakomą troškulį, negalėjau net seilėmis sudrėkinti suskerdėjusių lūpų.

Aiškiai prisiminiau, kas nutiko. Entonis mane atvežė į mišką, kur man buvo perduota nežemiška galia, tačiau iš tiesų jis tiesiog atgabeno mane į spąstus. Tada pasirodė Koenas.

Vis dar sunkiai gaudžiausi, kaip sugebėjau grįžti namo. Troškulys trukdė galvoti, todėl išlipau iš lovos. Spustelėjau stalinės lempos jungiklį, bet šviesa neįsijungė. Kelis kartus patikrinusi ir nieko nepešusi patraukiau prie durų. Akys pamažu priprato prie tamsos, tad galėjau įžiūrėti baldų ir sienų kontūrus.

Sugraibiusi durų rankeną, atvėriau jas plačiai. Koridorius taip pat buvo tamsus. Pasisukau prie Harės kambario, tačiau jis buvo tuščias. Tuomet tvirtai laikydamasi už turėklų pamažu lipau laiptais žemyn. Atsidūrusi virtuvėje patikrinau šviesos jungiklį, tačiau mane gaubė vien tik tamsa.

Pajaučiau baimės liežuvius liečiančius mano odą. Atrodė, kad pažeme slenka šaltis ir surakina mano basas pėdas. Apledėjusiais pirštais sugraibiau stiklinę ir pakišau po kranu. Gardus ir tyras vanduo pripildė stiklinę, tad pakėliau ją prie virpančių lūpų. Tačiau staiga neapsakomas skausmas pakirto mano ranką. Ji pasidarė sunki lyg magnetas trauktų ją prie žemės, o kaulai tam priešintųsi. Neišlaikiusi paleidau stiklinę. Ši atsitrenkė į grindis ir sudužo. Vanduo pasklido ant grindų ir palietė mano kojas. Pakėliau priešais save abi rankas, kurias raižė aštrus skausmas. Regėjau, kaip ant dilbių išsiplečia juodos dėmės lyg ant deginamo popieriaus. Mano gerkle kilo siaubo riksmas, tačiau buvo per daug klaiku, kad pajėgčiau pajudinti bent vieną kūno raumenį. Netikėtai juodos dėmės susiliejo ir mano rankos atrodė lyg nudegusios. Tada jos akimirksniu pavirto į pelenus ir šie išsisklaidė lyg pajudinti vėjo.

Krūptelėdama šoktelėjau. Tik atsisėdusi suvokiau, kad esu savo lovoje. Šį kartą su drabužiais ir mano kambaryje švietė stalinė lempa.

-Ramiau.

Išplėtusi akis pasukau galvą į Koeną. Vaikinas laikė mano kairę ranką, nepabaigęs jos visos aprišti baltu šlapiu tvarsčiu. Kita ranka jau buvo pasirūpinta, tačiau staigiai atsisėsdama užgavau ją ir per ją perėjo į kaulus įsismelkęs skausmas.

Tankiai kvėpuodama ir išpilta karščio nuleidau akis. Dar neuždengta dilbio dalis buvo smarkiai pamėlusi. Mane nukrėtė šiurpas prisiminus košmarą, tačiau tuo pačiu ir palengvėjimas, kad tai tik mėlynės.

Koenas pabaigė aprišti mano ranką. Man buvo įdomu, kokiame skystyje buvo pavilgytas tvarstis, nes tai nebuvo vien tik vanduo. Užuodžiau silpną, bet aitrų kvapą.

-Kur mano tėvai? Jie žino, kad aš namuose?- iškart paklausiau prisiminusi, jog tėvai galėjo dėl manęs nerimauti. Visgi jau buvo vėlus vakaras, dangus apsitraukęs tamsia marška.

-Tavo motina buvo užėjusi,- prabilo vos judindamas lūpas Koenas. Dabar tik pastebėjau, kad jis buvo nusiėmęs katanų įdėklą ir nusivilkęs savo apsiaustą.- Ji matė, jog tu miegi ir išėjo.

Nurimusi, kad viskas tvarkoje, atsipalaidavau. Tikriausiai Koenas prabuvo su manimi visą tą laiką, kol buvau nualpusi. Mama jo nepastebėjo taip pat, kaip ir Harė tą naktį, kai Ilofrudas buvo apsilankęs pas manęs.

-Tau nereikėjo to daryti,- tarė jis žvelgdamas į mane. Jo antakiai buvo nuleisti. Vaikinas sėdėjo ant kėdės pritrauktos prie pat mano lovos, tačiau, atrodo, laikėsi atstumo. Kaip ir akių kontakto. Jis vengė žiūrėti tiesiai man į akis.- Kiekvieną kartą naudodamasi galia pripranti prie jos.