.19.

1K 97 3
                                    

Žygiavau gatve akimirkai pamiršusi, kur turiu atsidurti. Kai nė vienas iš tėvų neturėjo galimybės manęs nuvežti į paskutinį vizitą pas psichoterapeutę, privalėjau iš mokyklos nusigauti pati. Tačiau taip nenorėjau sutikti Hildą Benort, kad net stengiausi savo galvą užgožti beprasmėmis mintimis. Žinoma, tai ypač pagreitino mano atėjimo laiką, tad kai pakėliau galvą, išvydau jau pažįstamą pastatą.

Mane pasitiko Hildos padėjėja, kuri tikriausiai pirmą kartą per visą mano lankymąsi čia pasiūlė prisėsti laukiamajame. Žinoma, iškart susmalsavau, kuo taip užsiėmusi Hilda. Iš jos kabineto nesklido joks šurmulys, vadinasi ji neturėjo kito paciento. Be to, mano laikas jau buvo prasidėjęs. Galbūt jos čia išvis nebuvo. Hilda Benort vėlavo.

Padėjėja kažkur pasitraukė pasiimdama mobilųjį telefoną. Kelias minutes žvelgiau į jos tuščią stalą. Tuomet mano žvilgsnis nuslydo į Hildos kabineto duris. Jaučiau, kaip mano kojų raumenys įsitempia, pasiruošdami atsistojimui. Tačiau mano smegenys kiek per lėtai apdorojo šiuos signalus. Kitos galimybės galėjau ir negauti.

Staigiai pašokau ant kojų ir įlindau į kabinetą. Neuždariau durų visiškai, palikdama tarpelį, kad išgirsčiau kažką ateinant. Nors ir taip mano poelgis buvo be galo kvailas. Ką tikėjausi rasti šiame kabinete? Vien dėl to, kad Hilda man atrodė įtartina, nereiškė, jog ji tokia buvo. Moteris ruošėsi ištekėti, jai sekasi darbe, ji laiminga ir taip toliau.

Visgi mano žvilgsnis už kai ko užkliuvo. Tiksliau už stalčiaus, kuris tik iki pusės buvo uždarytas. Tas nelemtas tarpas mane viliojo. Galėčiau tiesiog žvilgteli, o tada šmurkštelėti lauk iš kabineto ir laukti, kol būsiu pakviesta.

Nesikuklindama atidariau stalčių iki galo. Jis buvo pustuštis, bet dugne gulėjo ne mažas šūsnis popieriaus lapų. Jie buvo susekti. Dirstelėjau į viršutinį lapą, ant kurio viduryje buvo kažkas užrašyta. "Tvenos Dilan išgyvenimas" - tai perskaičiau, kai paėmiau susektus lapus. "Nepaprastas įvykis pakeitęs psichologinį pasaulį iš pirmų lūpų". Mano akys pagautos šoko išsiplėtė. Hilda Benort rašė apie mane knygą.

Tik peržvelgusi kitus puslapius, galėjau bent iš dalies aprimti. Hilda tikrai nieko neįtarė apie mano keistą gebėjimą. Moteris buvo tvirtai įsitikinusi, kad mano pagrobėjai išplovė man smegenis. Dar vienas mano dingimo paaiškinimas. Tačiau tai nebuvo tiesiog rašliava bloge ar niekam tikusi teorija. Skaitydama suvokiau, kad net aš galėčiau tuo patikėti. Hilda labai pasitikėjo savo žiniomis tvirtai teigdama, kad pagrobėjai galbūt priklausė kokiai sektai ir pakeitė mano pasąmonę, tarsi užhipnotizavo kažkokiam tikslui, apie kurį dar nenutuokiau. Iš manęs buvo padaryta pabaisa, kuri su savimi nešėsi pavojų. Buvau mergina, iš kurios atimtas žmogiškumas. Atrodė, kad pati Hilda būtų regėjusi, ką patyriau, turint omenyje, jog ji panaudojo visus mano pokalbius per seansus. Ir, žinoma, ką pasakojau jai hipnozės metu.

-O, Tvena, tu jau čia.

Hilda skubėdama įžengė į kabinetą. Moteris pasitiko mane su šypsena, tačiau aš nepajudinau lūpų. Sekiau Hildą akimis, kol ši priėjo prie stalo, tada numečiau popierius jai prieš nosį.

-Jūs negalite apie mane rašyti be mano leidimo,- šaltai ištariau.

Hilda pažvelgė į lapus. Ji sutrikusi sustingo. Tuomet įkvėpusi pakėlė į mane akis.

-Tai tik tyrimas,- teisinosi ji.

-O tą tyrimą ir toliau laikysite stalčiuje?- atkirtau piktai žiūrėdama į ją.- Nemanau, kad rašote tokį darbą vien tam, kad palaikytumėte dulkes.

Moteris sudėjo rankas gniauždama jas viena į kitą. Ji nervinosi, jog pričiupau ją. Tačiau kaip tokia gera specialistė galėjo nesuvokti, kad toks neva jos tyrimas pacientui tikrai nėra į naudą. Juk tai patekę į viešumą amžiams mane pasmerktų. Galbūt mane užkalbėjo padėti bombą prekybos centre. Manęs niekada nebepaliktų ramybėje.

AtgimusiojiDonde viven las historias. Descúbrelo ahora