Atgimusioji

.31.

-Kokį velnią, mes čia darome?

Ebė kumštelėjo Leinui jau antrą kartą. Jis tebestovėjo prie atrakcionų parko vartų laikydamas rankose raktus. Pirmą kartą Ebė trenkė vaikinui į pilvą, kai šis pasakė, kad mudvi išprotėjome, po to, kai išgirdo trumpą istoriją iš merginos.

Tikrai stebėjausi Leino skepticizmu, turint omenyje, kad vaikinas buvo blogo apie antgamtinius reiškinius vienas iš redaktorių. Jo lėtas suvokimo priėmimas bandė mano kantrybę ir jei jis neatrakins tų prakeiktų vartų, aš pati jam trenksiu ir šį kartą kumščiu į veidą.

Mano kūno raumenis sutraukė vien ta mintis, kad Imidrisė jau galbūt žino, kur mane rasti. Bandžiau nuteikti save ryžtingai, kadangi man vis tiek nepavyks išsisukti nuo to, kas manęs laukė, todėl privalėjau išnaudoti visas savo galimybes. Tačiau baimė smelkėsi į mano kaulus ir aš jaučiausi lyg vaikas, kuris pasiklydo ir neranda jokio saugaus prieglobsčio.

Vieninteliai Ebė ir Leinas suteikė šiai situacijai mažesnio pavojaus jausmo. Jie abu nė nenumanė, kas iš tiesų vyksta, tačiau tai padėjo man iki kraujo nervingai nenusikasyti rankų odos.

Pagaliau Leinas pradėjo mąstyti ir atrakino vartus. Kiek žinau, atrakcionų parkas nedirbo jau praėjusią vasarą. Todėl jis nebuvo prižiūrimas ištisus metus, o ant vartų buvo užklijuoti dėmesį atkreipiantys ženklai, kad čia gali būti pavojinga.

O kad oda dar labiau šiauštųsi, dangus apsiniaukė tarsi pranašaudamas audrą, o vėjas tapo šiauresnis ir tarsi spraudėsi į mano kaulus.

Įsmukau pro vartus pati pirmoji ir greičiau permečiau žvilgsniu visą aplinką. Kaip įprasta ir kitiems atrakcionų parkams, čia buvo apžvalgos ratas, traukinukas mažiesiems parko lankytojams, besisukantis lyg laikrodžio rodyklės mechanizmas ir kitos pramogos, taip pat aklinai uždarinėti kioskeliai bei pastatas, skirtas darbuotojams ir tikriausiai bilietų pirkimui.

Ketinau slėptis būtent tame pastate, bet staiga Ebė mane sustabdė uždėdama ranką ant peties.

-Ei, mes tavęs vienos nepaliksime,- tarė ji, kai atsigręžiau. Merginos žvilgsnis buvo nuožmus, tik Leinas dairėsi greičiau iš čia pasišalinti. Visgi jis būtų priverstas likti, jei Ebė to reikalautų.

Linktelėjau ir šyptelėjau pusę lūpų. Be galo vertinau šią naują draugystę, bet ji negalėjo egzistuoti. Ebė per daug žinojo apie pasaulį, kuriame gyvena Pranašai, o dabar dar ir Leinas prisidėjo.

-Judu turėtume saugiai užsidaryti namuose ir neišlįsti, kol neišaus nauja diena,- pasakiau primygtinai prašydama Ebės nesivelti.- Galbūt jums reikės paliudyti tai, kur paskutinį kartą mane matėte.

Mergina išplėtė akis aiškiai suvokdama, kad kalbėjau apie savo mirtį - galutinį dingimą iš šio pasaulio. Visgi ji suspaudė lūpas ir papurtė galvą.

-Nešnekėk nesąmonių. Kol ta Pranašė nepasirodė, liksime su tavimi.

Ebė pasisuko į Leiną. Vaikino akyse augo baimė ir tai buvo visiškai normali reakcija.

-Gerai,- sumurmėjo jis pasitaisydamas striukės atlapus. Vėjas šiureno jo šiaudų spalvos plaukuose.- Bet jeigu tai, ką judvi sakote, yra tikrų tikriausia tiesa, mesiu tą kvailą blogą ir daugiau nekišiu nosies į antgamtinį pasaulį.

Ebė atsiduso ir nurijo seiles. Ji pažiūrėjo į mane, o tada pasisukiojo po vaiduoklišką atrakcionų parką.

-Aš irgi, Leinai, aš irgi...

.

Krestelėjau ant nedidelės sofos, nuo kurios sukilo dulkių debesis. Leinas pakėlęs vieną žaliuzių kamputį žvalgėsi pro langą. Tuo tarpu Ebė ištiesė man prieš akis ginklą. Aišku, tai tebuvo tazeris, bet vis tiek loštelėjau atgal ir klausiamai pažvelgiau į ją.