Atgimusioji

.13.

Vis bandžiau mokykloje susitikti su Beta, tačiau arba jos visai nebuvo šiandien pamokose, arba tiesiog nenutaikydavau tinkamo meto. Nors galbūt tai, kad neradau Betos, išėjo tik į naudą, nes nežinau, ką jai būčiau pasakiusi. Paprašyti, kad ji pasakytų tiesą? Paprastai tokie dalykai nevyksta taip lengvai kaip atrodo. Jeigu Beta nepranešė iškart policijai, kad matė mane dingimo metu, tuomet yra kažkas rimčiau. Be to, galiu apsikvailinti remdama ją prie tiesos išsiaiškinimo, nes galbūt jokios tiesos ir nebuvo. Hildos hipnozė galėjo mane apgauti ir galimas daiktas, kad aš iš tiesų regėjau tik tai, ką norėjo mano sąmonė.

Mašina sustojo prie raudono šviesoforo signalo. Mano mama subarbeno pirštais į vairą ir žiūrėjo į šviesoforą laukdama tinkamo signalo. Ji paėmė mane nuo mokyklos ir dabar vežė pas mieląjį mano gydytoją. Nedegiau noru lankytis pas gydytojus, o tuo labiau pas Entonį. Vien jo vardas kėlė manyje nepasitenkinimą. Man nepatiko gražuolio gydytojo elgesys, nors tikriausiai kiti sakytų, kad per anksti susidariau nuomonę. Visgi su juo mačiausi tik vieną kartą ir dar praėjusios savaitės viduryje. Labai tikiuosi, kad šiandien man praneš, jog tai paskutinis vizitas.

-Man eiti kartu su tavimi?- paklausė mama, kai sustojome aikštelėje prie ligoninės.

Kad ir kaip norėjau, kad mama kalbėtų už mane, visgi nebebuvau vaikas, kuriam reikėjo pagalbos pas gydytoją. Galbūt jei nueisiu viena, Entonis taip nesimaivys, o ir man nedegs skruostai iš gėdos, kai jis man žaviai šypsosis.

Sukandau dantis nuvydama kvailas mintis. Aš tiesiog per daug galvoju. Ta problema mane gniuždo jau nuo pat mažens, tačiau šiuo metu pakitus manajam pasauliui, tai tik dar labiau išaugo.

-Eisiu viena,- tariau pagriebdama už kuprinės petnešos.- Kai paimsi Harę, grįžk manęs. Nemanau, kad vizitas truks ilgai.

Mama prikandusi lūpą nužvelgė mane. Iš pradžių tai palaikiau globėjišku žvilgsniu, kuris nebuvo tikras, ar galima mane išleisti vieną. Bet tada suvokiau, kad mama pažiūrėjo į mane su baimės krisleliu. Tarsi ji bijotų, jog aš ir vėl galiu pradingti.

Staigiai nusukau akis ir pravėriau mašinos dureles. Mama vis dar tylėjo, bet kai atsisukau į ją, ji pagaliau prabilo sutikdama su manimi. Man išlipusi ji palaukė, kol aš nusigausiu iki ligoninės įėjimo. Prieš atverdama duris pasukau galvą. Mama jau buvo atgręžusi mašiną link išvažiavimo. Tikriausiai buvau tikra kvaiša, kad nė kiek nesuvokiau, kaip jaudinasi mano tėvai. Niekas negrįžo į senas vėžes ir joks psichoterapeutas ar gydytojas nepakeis to, kas nutiko per tuos dvejus metus. Neviltis, panika, skausmas, susitaikymas su mirtimi ir vėl viskas ratu. To neįmanoma ištrinti iš tėvų, kurie beveik dvejus metus gyveno nežinodami, kur dingo jų dukra.

Kelias minutes laukiau prie reikiamo kabineto durų tarsi dar kartą norėčiau įsitikinti, ar pataikiau ten, kur reikia. Ši koridoriaus pusė buvo visiškai tuščia, tačiau vis tiek prisibijojau be pakvietimo užeiti vidun.

Visgi galiausiai vos paliesdama duris pabeldžiau krumpliais ir nė nesulaukusi pakvietimo kyštelėjau galvą vidun.

-Laba diena...- sumurmėjau sau po nosimi, kad net neaišku, ar kas nors girdėjo.

Tačiau netrukus prieš mano akis pasirodė jaunas gydytojas su plačia šypsena veide. Jis skubiai ant šviesių marškinių užsivilko baltą chalatą ir atsisėdo priešais savo darbo stalą.

-Malonu ir vėl susitikti, Tvena,- džiugiai pasisveikino jis.

Neskubėjau sėstis, bet stovėti irgi darėsi nepatogu, todėl klestelėjau ant kėdės, esančios prieš stalą.

Entonio šokolado spalvos akys lyg aštrus peilio galas buvo įsmeigtos į mane. Neturėjau, kur nusukti žvilgsnio, todėl tiesiog dėbsojau sau į rankas.