Atgimusioji

.14.

Pažinojau šią vietą, tačiau dar nė karto nebuvau apsilankiusi. Beta vadino ją hipių irštva. Vienas didelis pastatas, kuriame buvo įsikūrę sena vinilinių plokštelių bei padėvėtų baldų parduotuvė ir pelėsiais atsiduodantis knygynas, o pirmame aukšte - nedidelis baras.

Galbūt vietelė ir neatrodė labai baisi, tuo labiau pavojinga, visgi pats miesto rajonas nekvepėjo prabanga. Galima rasti ir baisesnių gatvių su tikrai bloga reputacija, bet čia buvo ta vieta, kur tavęs tėvai taip pat neišleistų.

-Tai sakai poezijos vakaras?- kilstelėjau antakius, kai išlipome iš mašinos prie pat baro.

-Na, čia tikrai skaito poeziją, bet mes jau tris valandas pavėlavome,- tarė gūžtelėdama pečiais Ebė. Pamačiusi, kad abejodama nužvelgiu teritoriją, mergina padėjo man ranką ant peties prieidama arčiau.- Jeigu neišlipsi iš kasdienybės rato, tave apims depresija. Be to, nereikia klausyti kvailų pasakojimų apie šią vietą. Čia renkasi tokie kaip mes, ir aš tikiu, jog ir tau patiks.

Ebės plati šypsena ir užtikrinta kalba nesuteikė man didesnio pasitikėjimo. Apsimečiau, kad sutinku su ja, tačiau net ir kiek pažinodama Ebę, negalėjau visiškai savęs atpalaiduoti. Tai, kad jaučiausi lyg vaikščiočiau ant aštrių adatų, netgi trukdė blaiviai mąstyti.

Veronika, Ebės susivėlusi draugė, kuri beveik visada atrodė lyg apkvaišusi, pirmoji įžengė į barą. Ebė paragindama timptelėjo mane už rankos. Šyptelėjau jai pusę lūpų, o tada pasekiau paskui. Artėjant galėjau girdėti slopią, alternatyviojo roko muziką. Tikrai nebuvau prieš tokią ar kitą muziką, tačiau buvau labiau linkusi klausytis jos viena su savo mintimis.

Staiga mums nespėjus atidaryti durų iš baro išvirto keli vyrukai. Ebė šoktelėjo į šoną, o aš prisispaudžiau prie sienos juos praleisdama.

-Ei, taip nemandagu!- šūktelėjo ji pavymui, bet vyrukai, rodos, neišgirdo. Jie neatrodė piktybiški, tik šiek tiek įkaušę, tad akimirkai išsigandau, kad jie gali sugrįžti.

Tuo metu Ebė patikrino savo juodų su baltais taškeliais kelnių kišenes.

-Ot, velnias,- keiktelėjo mergina.- Gi palikau raktus mašinoje ir, aišku, jos neužrakinau. Palauk čia, aš tuoj.

Ebė pliaukštelėjo sau per galvą ir nenoriai grįžo prie mašinos. Laukdama jos apsižvalgiau, ar niekas neateina. Vis dar nepasitikėjau šiuo rajonu. Ypač tokiu metu, kai dangus niaukėsi tamsa.

Netikėtai man iš kairės pažeme šmėstelėjo tamsus siluetas. Nustėrau tarsi gavusi elektros šoką. Šiurpas perėjo per mano kūną sustingdydamas raumenis. Jaučiau, kaip užtirpo mano galūnės.

Juoda lapė išlindo iš už kampo pajudindama savo purią sidabrinę uodegą. Gyvūnas, o gal geriau sakyti keistas padaras, žiūrėjo tiesiai spigindamas mane savo ugninėmis akimis. Atpažinusi lapę kiek aprimau ir vėl jausdama savo širdies dūžius. Tuo tarpu padaras ramiai atsisėdo ant užpakalinių kojų tarsi sakydamas, kad nepaleis manęs iš akių. Visgi, rodos, netrukus lapės žvilgsnis pasikeitė. Jos vyzdžiai išsiplėtė ir akys tapo piktos. Padaras nenorėjo, kad eičiau vidun. Jis kilstelėjo užpakalį žvelgdamas į mane iš padilbų tarsi ketintų mane užpulti, jei tik padėsiu žingsnį pirmyn.

-Galime eiti,- pagaliau parėjusi tarė Ebė.- Vargšo vabalo spyna sugedusi, tai nesu tikra, ar rasime mašiną, kai grįšime.

Lapė tuo tarpu šmurkštelėjo į tamsą taip vikriai, kad niekas kitas tikrai nebūtų pastebėjęs. Tada žvilgtelėjau į Ebę tarsi nebūčiau supratusi jos pokšto.

Laimei, mergina nepasimetė nusijuokdama viena, ir pravėrė baro duris. Įėjusi pirmiausia turėjau apsiprasti su prietema, kurią išsklaidė tik mažos geltonos lemputės, apkabinėtos sienomis. Langai buvo vitražiniai, tamsių spalvų, tad šviesa nelabai prasiskleidė. Aplinka buvo jauki ir šilta. Tai nė kiek nepriminė klubo, kur turi saugotis šokančių kūnų. Didžioji baro teritorija buvo apdėta nedideliais staliukais, prie kurių galėjai atsistoti su gėrimais. Prie langų buvo pastatytos sofos, jei kartais užsinorėtum pasėdėti minkščiau.