Atgimusioji

.34.

Širdis mano krūtinėje akimirką suledėjo. Rodos, net jaučiau, kaip šalti ledo gabaliukai ją suveržia. Koenas neturėjo su savimi katanų. Jis kiek pasisukęs šonu, stovėjo nuleidęs galvą ir labai slopiai alsavo. Jo rankos buvo sudėtos už nugaros, o jas laikė kitas Ilofrudas. Tada galiausiai suvokiau, kad kol kas Ilofrudams aš nesvarbi. Jų dėmesys buvo sutelktas į Koeną. Jie ketino įvykdyti egzekuciją.

Vienas Ilofrudas, kuris stovėjo priešais vaikiną rankose laikė katanas. Jos tikriausiai priklausė Koenui, kuris nusižengęs Ilofrudų taisyklėms turėjo priimti mirties bausmę.

Su neviltimi žvelgiau į Ilofrudus tramdydama norą įsikišti. Suvokiau, kad jei atkreipsiu į save dėmesį, nebegalėsiu sukontroliuoti situacijos. Tačiau laukimas taip pat nereiškė nieko gero.

Visgi netikėtai slegiantis rūkas praskaidrėjo ties žudikų būriu. Iš pradžių pamaniau, kad nespėjau susigaudyti ir Koenas jau parkrito ant žemės, tačiau iš tiesų rūkas susimaišė su juodais dūmais, kurie sklido būtent iš Koeno, o vaikinas staigiai pasilenkė lyg ko saugodamasis.

Tai buvo kovos pradžia. Koenas pasipriešino saviškiams. Mano širdis nustojo plakti, kvėptelėjau pro burną išblaškydama tirštą rūką. Atrodė, kad mano kvėpavimas buvo vienintelis garsas. Visgi negalėjau išvysti, kas nutiko toliau. Staiga pajutau rankos svorį sau ant peties. Prisilietimas buvo tikroviškas, tad jau ruošiausi atsisukti, bet nejučia ta ranka patraukė mane atgal.

Tik po kelių širdies dūžių suvokiau, kad atsidūriau kitoje vietoje. Vis dar atrakcionų parke, bet kažkur toliau nuo Koeno.

-Aš dar nebaigiau.

Šnabždesys prie mano ausies privertė krūptelėti. Šaltis nukrėtė odą, tačiau vis tiek atsisukau. Imidrisė stovėjo kiek pražergusi kojas, rankas nuleidusi prie šlaunų, o kaklą išlenkusi. Jos susitaršę plaukai krito jai ant veido, tačiau nepaslėpė smulkių sužalojimų. Suknelė buvo suplyšusi ties rankove, tad krito nuo peties, o apatinė dalis buvo gerokai nuplėšta atidengdama kelius. Be to, juodas blizgantis aksomas buvo nublankęs ir sugadintas žemės dulkėmis.

-Kas tu esi iš tikrųjų?- paklausė Imidrisė pakreipdama galvą ir suraukdama kaktą. Ji nelaukė iš manęs paaiškinimo ir pati suvokdama, kad esmė ne manyje.- Žmogų nužudyti labai paprasta, bet tik ne tave. Nekenčiu to.

Pranašė matė, kaip apsidairiau. Ieškojau Bashi ir man buvo neramu, kad jam nepavyko susidoroti su Imidrise.

-Ji tave saugo,- paniekinančiai ištarė moteris ir išsitiesė. Tai davė man pagrindą susikaupti ir stebėti kiekvieną jos judesį.- Ji pasirinko augti tavyje. Neįtikėtina, kokią klaidą padarė Bashi. Jau geriau tiesiog būtų leidęs ją iš jo atimti. O dabar tu sunaikinsi visą šį pasaulį. Iš jo liks tik pelenai.

Tai sakydama Imidrisė perbraukė ranka per suknelę nustumdama nusistovėjusias dulkes. Tuomet staigiai sugriebė man už gerklės ir kilstelėjo taip, kad vos pirštų galais pasiekiau žemę. Moters tamsios akys keistai mirgėjo lyg jose kas būtų įkalintas. Ji gniaužė mano gerklę palengva tarsi mėgautųsi kiekvienu lūžtančiu kauleliu. Spausdama orą plaučiuose pradėjau dusti, o rankomis bandžiau sugriebti Imidrisės ranką. Kai man pagaliau tai pavyko, galia atėjo man į pagalbą ir juoduma nuo manęs perėjo Imidrisei. Pranašė tai pajutusi atsitraukė paleisdama mane. Susmukau ant žemės trindama kaklą ir kosėdama. Akyse buvo susitelkusios ašaros, tad iš pradžių vaizdas tarsi susiliejo.

Visgi Pranašė tuo metu įgavo dar daugiau įsiūčio. Ji ištiesė prieš save juoduojančias rankas ir sugriežė dantimis. Šį kartą šešėlis kilo aukščiau alkūnių, bet vis tiek nepadarė didelio poveikio.

-Nedrįsk naudoti galios prieš mane,- ištarė ji žengdama žingsnį link manęs.- Ji tau nepriklauso.

-Kur Bashi?- nepaisiau jos augančio pykčio. Atsistojau vis dar iš baimės virpančiomis kojomis.