Likimo posūkis

14 dalis

Atsikėliau anksti ryte. Dabar 6:00,.... Nesimiega. Nulipau į apačią ir mane pasitiko mirtina tyla. O ko reikėjo tikėtis, juk tėvai dar negrįžę, o Ema dar miega.

Oi. ta Ema laukiu nesulaukiu, kai ji atsikels ir prašys manęs vaistų nuo galvos skausmo. Šyptelėjau nuo tokių savo minčių ir priėjusi prie virtuvės stalo atsisėdau ant kėdės ir pasiėmusi telefoną pradėjau naršyti po internetinius puslapius. 

Kadangi man jau 18 , nusprendžiau kur nors nuvažiuoti paatostogauti. Planuoju tas dvi savaites nenuobodžiauti , o kur nors pailsėti. Mano akis patraukė Tailandas. Taip važiuosiu ten. Tailandas puiki vieta atostogauti. 

Pasiėmiau savo kuprinę nuo stalo ir nutariau išeiti pasivaikščioti. Palikau raštelį su vaistais nuo galvos skausmo ant stalo Emai. Ir svajodama apie atostogas Tailande išėjau pro duris. 

Ėjau tuščiomis miesto gatvėmis ir sustojau prie posūkio gatvės pabaigoje. Galvoje bėgiojo prisiminimai kai čia susitikdavome su Grayson. Staiga mano telefonas suvibravo pranešdamas apie gautą žinutę. 

Nepažįstamas numeris :

Jeigu taip ir stovėsi atrodysi labai keista?

Apsidairiau aplinkui nors nieko keisto nepastebėjau.

Aš:

Kas tu ?

Nepažįstamas numeris:

Nematai manęs Kamile:)

Apsidairiau aplinkui ir  mano akys užkliuvo už vaikino kurio veido niekada nepamirščiau. Jis stovėjo maždaug už 50 metrų nuo manęs. Tai buvo Maiklas , jis pridėjo savo telefoną prie ausies ir po kelių sekundžių mano telefonas pradėjo skambėti. Drebančiomis rankomis nuspaudžiau atsiliepimo mygtuką ir pridėjau prie ausies.

-Klausau - ištariau drebančiu balsu. 

-Gerai , kad klausai nereikės mušti- nusijuokė vaikinas , nors man jau baimės pilnos kelnės. 

- Ko tau reikia iš manęs - sustingau pamačiusi, kad vaikinas pajudėjo ir dabar artėja prie manęs.

-Aš tenoriu pasikalbėti- aš pasisukau bėgti namo-jeigu bandysi bėgti tavo draugė niekada nebeatsibus. 

Sustojau ir atsisukau į Maiklą kuris jau buvo netoli manęs. Vaikinas priėjo prie manęs ir įsikišo savo telefoną į kišenę, aš padariau tą patį . Maiklas paėmė mane už rankos ir pasodino ant suoliuko , bei pats atsisėdo .

Mane išpylė šaltas prakaitas. Kojos ir rankos drebėjo iš baimės ir jaučiau , kad akyse palengva kaupiasi ašaros.

-Tu bijai manęs - ištarė vaikinas, lyg tai nebūtų akivaizdu - Nebijok nieko tau nedarysiu , jei tik išklausysi manęs.

-Ko tau reikia iš manęs - ištariau - ne gana to , kad buvai pagrobęs?

-Ei juk jau buvau sakęs , kad čia buvo tik saugumo sumetimais - šyptelėjo Maiklas - o dabar pakalbėkim apie tavo vaikinuką Grayson.

-Aš nežinau kur jis - nuleidau galvą - jis nesakė, bet manau jog jam viskas gerai.

- Iš ko sprendi - susidomėjęs ištarė.

-Nes vakar nuo jo gavau atvirutę - tyliai ištariau, bet  atrodo vaikinas išgirdo , nes pradėjo garsiai juoktis. - Jau baigei - paklausiau.

- Tą atvirutę jis man padavė prieš išvykdamas , kad tavo gimtadienio progą paduočiau tau  - nustebau ir atsisukau į vaikiną kuris į mane labai įdėmiai žiūrėjo - nemanau, kad jam viskas gerai.