Likimo posūkis

25 dalis

(Bus vieta kai galėsit pasileist šitą dainą, žinoma jeigu norėsit ir jei ji jums netrukdys skaityt :)

PS. Svarbi informacija apačioje !!!!!)  

Nereikėjo ilgai važiuoti, už poros kvartalų  jau matėsi namas iš kurio girdėjosi garsi muzika. 

-Štai ir atvažiavom - pranešė Graysonas kai ištraukė raktelius. 

Abu išlipome ir pradėjome eiti į vidų. Nežinau kodėl, bet mano rankos buvo drėgnos nuo prakaito ir skruostai nusidažė rausva spalva.

-Ei atsipalaiduok, juk einam į vakarėlį, o ne prie altoriaus - ,, Ot nuramino '' mintyse pagalvojau. Jam lengva sakyt, o man... Čia pirmas kartas kai kur nors išeinu su klasioku. Dažniausiai penktadienio vakarus leisdavau žiūrėdama filmus. 

 Įėjome į vidų ir net nusivyliau... Nejaugi taip ir atrodo vakarėliai... Žinai net nesigailiu, kad į juos nėjau. Namas pilnas girtų paauglių.... Vieni miegą suvirtę ant sofos, kiti šoka ant stalų, treti trinasi šokių aikštelėje, dar kiti po visą namą išsibarstę, o aš jau nekalbu kas dedasi antrame aukšte, nes bjauru pagalvoti ką jie ten daro. 

-Na matai nieko čia baisaus - šyptelėjo Graysonas - tu eik prasiblaškyk į tą pusę, o aš eisių į kitą. 

-Bet aš galvojau.... - bereikalo varginausi jis jau senai kažkur nuėjo. 

Na Kamile susiimk juk negali būti čia taip jau ir blogai. Tiesiog eik į priekį. 

Klausiau savo vidinio balso ir bandžiau prasigrūsti pro žmonių minią. Tie šilti kūnai ir klykavimai mane tiesiog vedė iš proto. Galva sukosi ir jei kuo greičiau neišsinešdinsiu iš čia tai tikrai mane tuoj supykins. Galiausiai suradau išėjimą, bet ir vėl butinai mane turi kažkas sustabdyti...

Atsisukau į žmogų kuris mane laikė už rankos. Supratau, kad aš jo nepažystu. 

-Atleisk ar mes pažįstami ?- paklausiau vaikinuko kuris jau buvo gerokai apsinešęs.

-Ne, bet manau, kad tu graži - pasakė ir šyptelėjo. 

-Am ačiū, bet manau jog rytoj net neprisiminsi, kad mane matei - pasakiau tyliai, bet atrodo jis mane išgirdo. 

-Tu juokinga - susvyravo ir vos nenukrito, bet aš laiku jį pačiupau - žinai tu ne tik juokingą, bet ir turi gerą reakciją. 

-Taip padėkosi vėliau, bet manau jog tau reiktų prasiblaivyt - permečiau vaikino ranką sau per pečius ir pradėjau vesti jį pro galines duris į kiemą. 

-O tai kur mes einam - vos vilkdamas kojas pasakė - ar tu vediesi mane į pasimatymą ?

-Na kaip čia pasakius.... - numykiau.

-Na jau nebūk tokia drovi - šyptelėjo - beje koks tavo vardas.

Išvedžiau vaikiną į lauką ir pasodinau ant kėdės kuri buvo pavėsinėje. 

-Kamilė... mano vardas Kamilė - atsipūtus pasakiau. 

-Gražus vardas - pasakė pasirėmęs ranka galvą - aš irgi būsiu Kamilė . 

-Mhm - numykiau - štai čia mes ir baigiam - pasakiau kai vaikino galva nusviro ant stalo. 

Jis užmigo. Kažin ar nesušals? Manau jog reiktų jam atnešti kokį apklotą ar kažką panašaus. 

Nusprendžiau paieškoti antrame aukšte juk ten kaip suprantu miegamieji. Lipau atsargiai laiptais į viršų, kad neužlipčiau žmonėms ant rankų, kurie čia girti voliojosi. Galiausiai užlipau ir atidariau pirmas pasitaikiusias duris. Bet atrodo suklydau.... Kambaryje buvo du žmonės jau įpusėję tvarkyti savo ,, reikalus''.