Likimo posūkis

43 dalis

Taigi jau tikriausiai žinote, kad tai paskutinė šio sezono knygos dalis.. Bet taip pat  turėtumėte žinoti, kad yra antras sezonas tik kitoje knygoje (Likimo posūkis 2 Viskas arba nieko).. 

Tai va atsipalaiduokite ir mėgaukitės... 

Pabudau nuo žingsnių, tačiau labai tingėjau prasimerkti ir pažiūrėti kas trukdo man ilsėtis.. 

Kaip keista, nieko nepamenu.. Kažin kur aš esu.. Ir kur visi kiti? Pala pala juk aš buvau susišaudymo įkarštyje.. O dabar guliu minkštoje lovoje.. 

Staigiai pramerkiau akis ir šokau iš lovos.. 

-Ei nurimk - atkreipiau dėmesį į Maiklą, kuris sėdėjo ant priešais esančios kėdės. 

-Kur aš esu - paklausiau ir tik dabar supratau, kad esu perrengta kitais rūbais - ar tu mane.. 

Parodžiau pirštu į rūbus ir vaikinas papurtė galvą.. 

-Graysonas.. - aš supratingai palinkčiojau - tu mano namuose, svečių kambaryje.. 

Kiek palengvėjo, tad atsisėdau ant lovos. 

-Kaip mes čia patekome ? - pasiteiravau - ir ar visi sveiki ? 

-Taip visi sveiki, Kajui taip pat viskas gerai ir tik tavo dėka.. Jis vis dar Prancūzijoje, gydytojai neleido jo vežtis kartu, tai su juo pasiliko Justina ir Alanas. O mes penki sugrįžome kiti miega apačioje. Tavo šunelis taip pat sveikas jis pas Graysoną. 

Viską išklausiusi pažvelgiau į savo apibintuotas rankas. 

-Čia tik rankos, tu dar nematei savo kūno - pamatęs, kad stebiuosi savo apibintuotų rankų ištarė. Aš greitai pasikėliau džemperį ir išsižiojau. Mano liemuo buvo apibintuotas baltu bintu. Bintas kilo iki dešiniojo peties. 

-Kodėl aš nejaučiu skausmo - paklausiau baigusi apžiūrėti visas žaizdas. 

-Na vėliau pajusi, dabar tau suleisti vaistai - atsistojęs ištarė - jis kitame kambaryje jei nori gali užeiti. 

Supratau apie ką jis kalba ir linktelėjusi pakilau iš lovos. Maiklas išėjo, o aš sustojau prie savo kambario durų. Negaliu patikėti, kad pagaliau atėjo ta akimirka. Išėjau į koridorių ir jį nužvelgiau jis buvo apšviestas mėnesienos. Keista atsibusti naktį ir jaustis gerai.. 

Priėjau arčiau kambario durų kuriame turėjo būti jis. Ilgai dvejojau ar verta, bet tada prisiminiau kiek aš to laukiau ir kiek dėl to rizikavau.. Ir dabar kai viskas yra ranka pasiekiama, aš bijau. Kur logika ? Pabėgo klykdama  pasišaipo mano pasąmonė. Ištiesiau ranką ir pirštų galiukais priliečiau šaltą durų rankeną. Suvirpėjau kai mano kūnų perėjo nejaukus drebulys. Suėmiau rankeną į ir lėtai nulenkiau ją.. Tačiau kaip tik tuo pat metu jis stipriai patraukė duris iš kitos pusės ir aš įkritau į vaikino glėbį. 

Tylėdama lėtai atsistojau ant kojų ir lėtai pakėliau galvą. Ir susitikau porą šviesiai rudų akių kurios turėjo žalsvo atspalvio, kaip ir mano. 

Vaikinas greitai mane apkabino ir stipriai suspaudė mane savo glėbyje. Suinkščiau dėl skausmo, kurį jis man kėlė spausdamas mane. Tai išgirdęs vaikinas atsitrauk, tačiau vis tiek galėjau jausti jo šilta kvėpavimą. 

-Labas - ištariau. 

-Sveika - atsakė. 

Tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Mėnulis ir žvaigždės danguje apšvietė mus. Staiga mano žvilgsnis nukrypo į jo lūpas. Kiek sutrikau kai jis pažvelgė į manąsias. Palengva artėjau prie jo su ketinimu jį pabučiuoti.