Likimo posūkis

31 dalis

-Kelkis nes dar sušalsi - pasigirdo vyriškas balsas. Aš lėtai pramerkiau akis, apsidairiau aplinkui ir supratau, kad guliu ant suoliuko parke. 

-Kodėl aš čia, kas nutiko - apipyliau vyriškį klausymais. 

-Na nežinau... aš čia kiekvieną rytą vedžioju šunį, o eidamas pro šalį pamačiau tave..- viska aiškiai paaiškino ir aš padėkojusi nuėjau toliau. 

Eiti sekėsi labai sunkiai, kojos pynėsi, akys taip pat šiandien su manim nenorėjo bendradarbiauti. Paėjusi kiek toliau vėl atsisėdau. Dabar man reikėjo perdėlioti mintis ir suprasti kas įvyko. 

Po kiek laiko aš viską pradėjau prisiminti. 

,,Klubas... Neaiškios durys į kiemą... Graysono dovana... smūgis į sprandą ".

Palengva viską prisiminiau.. Buvo kiek sunku pajudinti kaklą, bet dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad man nepavyko... Nuo kaklo nusisegiau pakabuką su ,,G'' raide. Suspaudžiau jį savo delne ir pridėjau prie širdies. 

Po to vėl jį užsisegiau ir parėjau į Liusės namus. Ji žinoma dar miegojo, tad aš stengiausi elgtis labai tyliai. Įėjusi į savo kambarį atsiguliau ant lovos ir veidą nusukau į lango pusę. Lauke lašnojo ir lietus darėsi vis stipresnis. Vis galvojau apie pažadą kurį daviau Liusei... Aš prižadėjau, kad jei man nepavyks jo susigrąžinti aš jį pamiršiu.. Bet net pati nežinau ar tai įmanoma. Ar įmanoma išplėšti kažką iš savo širdies... Ištrinti iš minčių ir gyvenimo ? Ar tai įmanoma ... Klausimas vertas milijono. 

Man tai atrodo neįmanoma, bet pažadas yra pažadas. 

Atsistojau ir jau buvau sugalvojusi ką darysiu, bet staiga mano ketinimus pertraukė įkirus telefono skambutis kuris vis nenustojo skambėti. 

Atsiliepiau ir jau nujaučiau apie ką eis kalba .

-Kur tu aš visur tavęs ieškau... Ar tau viskas gerai ? Kodėl neatsakei į mano skambučius? - supykęs klausinėjo Maiklas. 

-Aš Londone - ramiai atsakiau, nes dabar tikrai neturėjau nuotaikos pyktis. 

-Ką? Ką po velnių tu ten veiki ? - dar labiau užrėkė. 

-Bandžiau sugrąžinti Graysoną - vėl atsakiau be jokių emocijų. 

-Ar tu išprotėjai ??? - dar labiau supyko ir aš neapsikentusi padėjau ragelį ir numečiau telefoną ant lovos. 

Žinoma jis puolė tuoj skambinti, bet aš neatsiliepiau.. Priėjau prie palangės ant kurios ilsėjosi nedidelis medinis laivelis. Paėmiau jį ir nusinešiau prie stalo. Tada pasiėmiau tuščią popieriaus lapą ir tušinuką. Nusprendžiau parašyti laišką tam kuris ko gero niekada nebegrįš pas mane.. 

Brangus Graysonai, 

Žinau, kad tu pasirinkai eiti kitu keliu... Žinau, kad tu manai, kad man bus geriau be tavęs.. 

Bet taip nebus.. Jau dabar nežinau ką be tavęs daryti? Be tavo juoko, kvailų pasisakymų , įdomių istorijų... Nežinau kaip man toliau elgtis, ką daryti kai nesi šalia.. 

Buvai man ne tik geriausias draugas ar klasiokas... Tu man buvai tas kuris parodydavo teisingiausią kelią, patardavo ir palaikydavo, gelbėdavo ištikus nelaimei, rūpindavosi ir mylėdavo. Su tavim man buvo daug geriau negu tu manai. 

Noriu, kad tai žinotum nors galbūt to nebus niekada... 

Žinok, kad per tokį trumpą laiką prie tavęs labai prisirišau ir, kad ir kiek bandysiu tave pamiršti man nepavyks, nes aš tave MYLIU ....