Šeštadienis ...
Jau kelias valandas su klasioke Justina vaikštome moteriškų rūbų prekybos centre.
-Ar dar ilgai - paklausiau merginos kuri bandė užsisegti suknelė.
-Tuoj dar truputį - suinkštė - taip ir maniau, kad nereikėjo valgyt tų spurgų.
Justina mane pasivietė dėl mokyklos šokių. Į juos tikriausiai neisiu, bet ji reikalavo, kad jei padėčiau įsirinkti suknelę.
-Na ką manai - paklausė ir atsistojo prieš veidrodį - Nagi Kamile, bent jau galėtum pažvelgti į mane ir pasakyti savo nuomonę - subarė, kai aš tuo metu varčiau žurnalą.
-Tau tinka - ištariau pagaliau pažvelgusi į ją.
-Tu tą patį sakei ir apie paskutines 5 sukneles - vėl kabinėjosi.
-Ant gražaus žmogaus viskas tinka - pasakiau ir ji šyptelėjo. - Tai gal jau galim eiti.
-Dar ne aš einu į apatinių skyriu tu palauk čia - parodė pirštu į vietą kurioje sėdėjau.
-Mhm - numykau.
Staiga pro mano akis praslydo vaikinas kuris sparčiu žingsniu vaikščiojo parduotuvėje.
-Sveika - priėjęs prie manęs pasisveikino vaikinas kurį jau esu mačiusi tik neprisimenu kur .
-Ar mes pažystami ?- paklausiau.
-Žinai tai jau antras kartas kai tu to manęs klausi - ištarė ir aš nesupratusi pakėliau vieną antakį į viršų - na pirmas kartas buvo vakar vakarėlyje kai pačiupau tave už rankos.
-Pala tai tu tas pats vaikinas kurį vakar išvedžiau laukan ? - su nuostaba veide paklausiau .
-Taip aš Alanas - prisistatė- be to ačiū, kad mane užklojai, nors ir gavau velnių nuo kažkokios blondinės, bet bent jau buvo šilta.
(Alanas)
Mūsų pokalbi pertraukė Justina kuri priėjusi prie Alano pabučiavo jį.
-Vau pala jūs tipo fiti miti ? - susidomėjusi paklausiau .
Jie abu pradėjo juoktis ir Justina kiek nuraudo.
-Mes jau puse metų kartu - pranešė.
-Na tai gal jau eikim - suplojusi rankas tariau.
Tryse nuėjome prie kasos ir laukėme kol Justina susimokės. Po to dar užsukome į kavinę, ten papietavome, o po to Alanas mane parvežė namo.
Namuose tėvų nebuvo, nes jie išvyko prie ežero savaitgaliui su draugais, na , o aš vėl viena.
Nusprendžiau pažiūrėti savo mėgstamus Youtube video'us. Pasišildžiau vakar ruoštą mamos maistą, nes neturėjau pinigų ( tiesa pasakius tingėjau eiti į parduotuvę), kad nusipirkčiau ar užsisakyčiau ko nors valgomo.
ВЫ ЧИТАЕТЕ
Likimo posūkis
Любовные романыAš esu Kamilė , man 17 metų. Gyvenu Kalifornijoje , o tai mano gyvenimo istorija.... @Team50ShadesofAwesome