Likimo posūkis

34 dalis

-Na tai kur nori, kad tave nuvežčiau?- paklausė kai jau išvažiavome iš jo gatvės. 

-Išvažiuok iš miesto, o po to parodysiu kur važiuoti - pasakiau ir išsitraukiau telefoną iš savo kuprinės. 

-Kam skambinsi - paklausė ir aš  į jį pažvelgiau žvilgsniu kuris sakė ,, Nejaugi manai, kad atsakysiu '' - Na kaip nori. 

Nieko nebesakiau tiesiog suradau Maiklo numerį ir paskambinau jam. Tačiau ko gero jis užsiėmęs, nes neatsiliepė. Na tada užklupsiu jį nepranešusi... 

-Kai atvažiuosime tu palauksi mašinoje - iš anksto pranešiau, kad nekiltų nesklandumų. 

-Bet kaip tu nusigausi į vidų juk ramentų tai nepasiėmei - priminė. 

-Na aš man tik viena kovą sužeista kita sveika - taip pat nenusileidau. 

-Kaip žinai tiesiog perspėjau - pasakė ir mano paliepimu pasuko į Maiklo gatvę.Prie namo vartų stovėjo dar viena mašina, o joje laukė vairuotojas  - Na va atvažiavom tik ilgai neužtruk. 

-Mhm - numykiau ir atsargiai išlipusi pradėjau šuoliuoti į vidų. 

Sekėsi gana neblogai tik tai baisiai vargina. Staptelėjau prie laiptų ir supratau, kad nėra turėklų.... Šaunuolis Maiklas, kaip man dabar užlipti tuos tris laiptelius į vidų. 

Kai jau buvau besiruošianti užšokti ant pirmojo laiptelio namo durys prasivėrė ir iš už jų pasirodė... 

-Ką tu čia veiki - paklausiau... 

-Tavęs norėčiau to paties paklausti... - kiek nustebęs atsakė.... 

Tuojau už jo išlindo ir Rikas su Maiklu... 

- O Kamile... Senai nesimatėm kas nutiko tavo kojai.. - tylėjau - Na kaip nori.. Gali man nesakyti ... Tik ilgai neužtruk Graysonai... 

-Kamile ką tu čia veiki - užsipuolė Maiklas.. 

Aš jau nebeturėjau žodžių.. Maiklas žinojo, kad Graysonas bus čia ir man nieko nesakė? Kaip jis galėjo ???... 

-Tu žinojai, kad jis čia bus ? - paklausiau ir mano akyse ėmė kauptis ašaros kurios parodė nusivylimą, šleikštulį ir išdavystę kurią jaučiau Maiklui.. 

-Kamile aš.. - aš tik pradėjau purtyti galvą į šalis norėdama, kad visa tai būtų netiesa tačiau... 

Mano isterišką nusivylimą sustabdė Graysonas suimdamas mano veidą delnais ir jį pakeldamas.. 

-Kas nutiko tavo kojai - ramiai paklausė. 

Jo ramus tonas vertė mane nusiraminti ir aš savo rankomis įsikabinau jam į rankas. 

- Pasitempiau sausgysle - truputį kukčiodama atsakiau. 

-Ar pasiruošei egzaminams - jis klausinėjo tokių keistų klausymų, tačiau aš tik linktelėjau. 

-O tu ką tu darysi ir kada grįši - kiek susijaudinusi paklausiau. 

-Tu neturėtum rūpintis manimi. - ramiai atsakė. 

-Na, bet aš rūpinuosi ir jeigu nori, kad tai ištarčiau tai pasakysiu garsiai TU MAN RŪPI !! - garsiai pasakiau ir jis tik šyptelėjo - Nori garsiau - paklausiau ir jis nusijuokė, o aš išsižiojau ir pasiruošiau staugti taip, kad visi kaimynai išgirstų... Tačiau negalėjau, nes jis užtildė mane sujungdamas mūsų lūpas saldžiu bučiniu... 

Ir tą akimirką rodos aš gavau viską apie ką iki šiol svajojau... Daugiau man nieko nereikėjo.. Tai buvo viskas ko man reikėjo, bet deja tai ne amžina ir jam atsitraukiau aš vis dar įsivaizdavau ir tik po to atsimerkusi suvokiau, kad jis šypsosi..