Likimo posūkis

32 dalis

3:30 RYTO..

-Mes su Justina pasirūpinsime trenerio kabinetu - tariau ir kartu su Justina užlipome laiptais. 

Kaip jau ir supratote mes esame mokykloje vidurį nakties. Šiandien mokinių išdaigų naktis. Kiekvienais metais mes tikrąją to žodžio prasme jaukiame mokyklą... O mokytojai kiekvienais metais nukenčia pavyzdžiui atsisėsdami ant įpjautos kėdės arba padėdami rankas ant durį rankenos kuri būna įkaitinta arba aptepta klijais. 

Jau spėjome paruošti sporto salę visas grindis ištepdami aliejumi. Taip pat pririšome siūlus einančius per visą salę ir ant jų primėtėme tualetinio popieriaus. Mokytojų kambaryje esančius kilimus, sofutes ir kėdes  ištepėme su medumi ir primėtėme plunksnų. 

Kabinete prie kreidos pririšome vos matomas virvutes. Kai mokytojai paims kreidą į rankas virvutė įsitemps ir kabinete esančios lentos,paveikslai, viskas kas kabo nukris.  

-Juste paduok cinamono - tyliai ištariau - reikia jį kaip nors supilti į mokytojo švilpuką. 

-Jau įsivaizduoju kaip jis jį papučia ir visas jo veidas tampa cinamonuotas. - nusijuokė mergina. 

-Bus nuostabu - aš taip pat šyptelėjau. 

-Atnešiau buteliukus - į kabinetą įlėkė Lukas. 

-Ačiū - padėkojau ir padėjau buteliukus į mokytojo spintą. Jis visados atsineša į mokyklą buteliukus vandens... Tačiau šiuose ne vanduo, o degtinė. 

-Ar riešutai jau paruošti - paklausiau Luko kuriam padaviau buteliukus su vandeniu. 

-Tuoj atnešiu - pranešė ir pasišalino. 

-Kam tie riešutai - nustebo Justė - nejaugi ji rimtai pamiršo. 

-Juk mokytojas valgo tik specialius riešutus, o nuo kitokių jam sutrinka virškinimas.- pranešiau ir mergina nusijuokė. 

-Ko gero kūno kultūros nebus mėnesį jeigu jis jų užvalgys - šie jos žodžiai privertė mane nusijuokti. 

-Štai - sugrįžo Lukas su riešutais - ar čia jau baigėt ?

-Taip įpjovėm stalo ir kėdės kojas , apkeitėm buteliukus su riešutais, švilpuką pripildėm cinamono. 

-Manai, kad tiek užteks, juk visiems kitiems mokytojams padarėme daug daugiau - paklausė. 

-Patikėkit - užtikrinau - jis toks bukas, kad pamanys jog jį pamiršom. 

- Na tada galim jau skirstytis reikia šiek tiek numigti juk rytoj į mokyklą - pabrėžė Lukas - o gal geriau sakyti į cirką - visi nusijuokėm. 

-Gerai judam - ištarė Justė ir uždarę duris išėjom .

Visi trys nulipom į apačią ir atsisveikinę su savo klasiokais (mokykloje buvo tik mūsų klasė, nes taip gali daryti tik dvyliktokai ) išsiskirstėme. 

Jau ėjau iš mokyklos kiemo kai man akis uždengė dvi rankos.

-Spėk kas - paslaptingai tarė . 

-Nežinau gal Velykų Bobutė - ramiai atsakiau ir pasigirdo pažįstamas juokas.

- Tai aš - pasakė ir atidengė akis. Atsisukau ir pamačiau Kajų. 

-Neklydau - nusijuokiau. 

Jis atsakė tuo pačiu ir žaismingai mane stumtelėjo. Aš apsimečiau, kad įsižeidžiau ir stumtelėjau jį tik truputį stipriau. 

-Ak tu - nusijuokė ir pastūmė mane taip kad aš vos nenukritau... Bet nenukritau todėl iš visos jėgos įsibėgėjau ir trenkiausi į jį. Kartu nugriuvome ant pavasariškos žolės ir pradėjome juoktis.