Likimo posūkis

28 dalis

Po 2 mėnesių....

-Viso gero gerų švenčių - atsisveikinau su meno mokyklos mokytoja ir išėjau pro duris. 

Dabar jau šešta valanda vakaro tad lauke tamsu ir pilna sniego. ,, Bent vienos tikros kalėdos '' pagalvojau. Poryt jau kalėdos, net baisu pagalvoti kaip greitai bėga laikas. 

Reiks rytoj nupirkti paskutines dovanas. Mamai, tėčiui ir Tobiui jau nupirkau. Emai taip pat išsiunčiau, dar liko nupirkti Maiklui, Dynui bei Semui. Nors jie ir nebuvo labai geri šiais metais, bet jie nusipelnė. 

Tik gaila, kad per Kalėdas nebus vieno žmogaus.... Kurio aš nemačiau jau du mėnesius. Negaliu teigti, kad buvo lengva susitaikyti su tuo, kad jis išvyko su Riku. Po to pagrobimo nedaug ką prisimenu. Žinau tik tiek, kad kai atsibudau Maiklo namuose laižoma Tobio jo jau nebebuvo. 

Pusiaukelėje užsukau į biblioteką, kad gražinčiau kelias knygas kurias perskaičiau. Tarp jų buvo ir  ,,Viljamo Šekspyro tragedija - Hamletas'' , kurią turėjau perskaityti kartu su Graysonu. 

Bibliotekoje buvo vos keli žmones. Įėjusi į vidų atsargiai nusivaliau sniegą nuo savo pečių bei šaliko. 

-Sveiki atėjau grąžinti knygas - pasakiau bibliotekininkei ir ji tik šyptelėjusi išsitraukė storą sąsiuvinį. 

- Gerai duok man jas - pasakė ir aš iš savo kuprinės išsitraukiau knygas ir padėjau jas ant stalo. Tik viena knyga liko mano rankose ir jūs puikiai žinote kokia. Žvelgiau į jos viršelį ir ranka nubraukiau paviršių. 

Tada pakėliau akis į bibliotekininkę ir pasakiau:

-Šita ne mano, bet manęs paprašė, kad ją atiduočiau mat tas žmogus išvyko ir... 

-Viskas gerai - nutraukė mane bibliotekininkė - matau, kad ta knyga tau labai brangi, tačiau tas žmogus dar brangesnis.

-Tikra tiesa na tada aš jau eisiu - pasukau prie durų, bet mane sustabdė bibliotekininkės balsas.

-Jei tu jam kažką reiški jis tikrai sugrįš - pasakė ir aš linktelėjusi išėjau pro duris. 

Išsitraukiau iš kuprinės ausines ir telefoną, manau jog jei užsuksiu į parką manęs niekas nepasiges juk ir taip namuose nieko nėra. Vargu ar tėvai grįš per Kalėdas, todėl kur man skubėti. Ėjau į parką ir pritariau kelioms dainom kurias klausiausi.... Kol nepasigirdo viena liūdna daina... Ir lyg sutapimas vėl stoviu vidurį parko, kur pirmą kartą šokau su Graysonu. Įsikabinau į turėklus kurie juosė ežerą ir žiūrėjau į ledu užklotą vandenį . Ledas buvo toks skaidrus, kad net atsispindėjo žvaigždės. 

  Yes I do, I believe
That one day I will be, where I was
Right there, right next to you
And it's hard, the days just seem so dark
The moon, and the stars, are nothing without you
Your touch, your skin, where do I begin?
No words can explain, the way i'm missing you
Deny this emptiness, this hole that i'm inside
These tears, they tell their own story .....

(Sam Smith - Lay Me Down (Acoustic)) 

Mintyse pakartojau dainos posmelį kuris lyg buvo parašytas Graysonui... 

Ir kodėl taip visada nutinka... ,,Prakeikta muzika''- pagalvojau ,, Vėl privertei mane verkti''. 

Išsitraukiau ausines ir susikišau atgal į kišenę. Ir kodėl po velnių jis turėjo išvykti ir palikti mane viena... Vienui viena šitame baisiame pasaulyje. Kodėl? Kodėl ? Kodėl? 

Šis klausimas man neduoda ramybės jau porą mėnesių... 

-Nesušalsi čia viena - net kruptelėjau išgirdusi iki sielos gelmių pažįstamą balsą. 

-Ko tau čia Kajau - paklausiau vaikino kuris priėjo arčiau manęs. 

-Pamiršai, kad aš gyvenu netoliese ir galiu čia ateiti kada tik noriu - priminė faktą kurį tikrai buvau užmiršusi - o ką tu čia veiki vienui viena, tokį gražų vakarą. 

-Koks skirtumas vistiek jau žadėjau eiti namo - pasakiau ir apsisukau eiti namo. 

-Na jau nebūk tokia man juk aš atsiprašiau, be to būtų labai gerai jei liktumėme draugaus - pribėgęs prie manęs pasakė - nebūk tokia užsispyrus .

-Aš ne užsispyrus čia tu kaip ožys prilipai ir atsikabint nebegali - atkirtau. 

-Na tada bent leisk palydėt tave iki namų. 

-Ačiū kelia pati rasiu - pareiškiau, bet jis neatstojo ir toliau ėjo šalimais - tai dabar seksi mane ?

-Taip tol kol tapsim draugais - nusijuokiau mintyse iš tokių jo kalbų .

-Svajok - tai pasakius dar labiau paspartinau žingsnį, tačiau jis net nežadėjo atsilikti. 

Kai jau pasiekėme mano namus abu buvome gerai uždusę. 

-Na tai iki kito karto - atsikosėjęs ištarė.

-Kito karto nebus mulki - darydama duris pasakiau. 

-Ožka - dar spėjo pasakyti prieš man užtrenkiant duris prieš nosį. 

Jo žodžiai privertė nusijuokti . Aš jau seniai pamiršau jo išdavystę, bet vis dėl to yra linksma jį paerzinti. 

Įjungiau šviesą ir mane pasitiko Tobis. 

-Sveikas murziau - pasisveikinau su šuniuku kuris buvo šiek tiek murzinas - vėl išrausei mamos gėles ? - paklausiau ir jis sulojo -  šaunuolis man jos irgi ne labai patiko. 

Nuėjau į virtuve ir kartu su tobiu pavalgėme picos kuria buvau užsisakiusi vakar. 

-Na murziau dabar reiks nusimaudyti - pasakiau ir žinau kaip jam tai nepatinka. 

Tobis iš kart pasileido bėgti į antrą aukštą, o aš iš paskos. Taip būną kiek vieną kartą kai tik reikia eiti maudytis. Jis įbėgo į mano kambarį , o tai buvo labai gerai, nes kaip tik iš mano kambarys yra sujungtas su mano vonia. 

-Na ponuli tau vertėtu pasiduoti - nusijuokiau ir iš spintos ištraukiau rankšluostį. 

Tobis nieko nelaukęs čiupo už kito rankšluosčio galo ir pradėjo jį tepti, taip bandydamas jį iš manęs atimti. Su laisva ranka pagavau Tobį ir nusinešiau į vonios kambarį. Uždariau duris ir dabar jau jis nebegalės pabėgti. Prileidau vandens bei iš spintelės išsitraukiau Tobio šampūną. 

Dabar bus sunkiausias etapas Tobio išlaikymas vonioje. Atsargiai jį įkėliau ir prilaikiau su viena ranka su kita ranka ploviau jo kūnelį. 

-Na štai... Matai visai nebaisu - tai pasakiusi įtryniau jo kailį su šampūnų kuris be galo skaniai kvepėjo. 

-Na štai ir nusimaudei - pasakiau ir net nespėjau jo iškelti, tobis pats iššoko iš vonios ir nusipurtė taip aptaškydamas ir mane - Tobi ... ak tu nenaudėli kaip tu galėjai - nusijuokiau ir išdžiovinau jo kailį su rankšluosčiu. 

-Na dabar bėk ir atnešk man rankšluosčių - paliepiau ir tobis nuėjęs į mano kambarį atnešė porą rankšluosčių kurie gulėjau ant lovos bei pižamą - ačiū Tobi. 

Tobis išsliūkino į apačia, o aš pati sutvarkiusi vonios kambarį, nusimaudžiau. 

Kai nusimaudžiau apačioje sutvarkiau gėlę kuria tobis išrausė. 

-Na štai pabaigiau dabar galim žiūrėti filmą - tai išgirdęs Tobis įjungė televizorių. 

Karu su tobiu peržiūrėjome porą Kalėdinių filmų , o jiems pasibaigus užlipome į apačia miegoti. 

Tobis įsirangė šalia manęs ir aš jį apsikabinau pabučiuodama į kaktą. 

-Tu man vienintelis kas liko po jo išvažiavimo - tyliai sušnabždėjau ir užmigau.