10571 [Baigta]

Įžanga

2014.07.29
- Kaip tu nesupranti, jog akordą reikia spausti ne trimis, o dviem pirštais? - nervingu balsu kalbėjo Luke.
- Atsiprašau už tai, kad paėmus gitarą į rankas, pirmą kartą gyvenime, nemoku su ja groti, - burbtelėjau nusisukusi.
- Neburbėk, o mokykis, pati nepanorai būti mokoma ilgametės patirties turinčio mokytojo, - gurgštelėjo vandens ir tęsė savo kalbą jis, - kol gerai nesugrosi melodijos, nė negalvok eiti namo. - tvirtai nusprendė jis.
- Negąsdink manęs, - burbtelėjau ir pradėjau groti iš naujo.
Baigus groti nelemtą melodiją išgirdau lėtą plojimą, atsisukusi į Luke pamačiau jog jis vos tramdo juoką.
- Nagi, kas dabar nepavyko? – suraukiau antakius ir įsispoksojau jam tiesiai į akis.
- Rose, - kikendamas išspaudė mano vardą, - galbūt tu kelias minutes pailsėk, - pasakė ir švelniai patapšnojo man per petį. Atsidusau ir padėjau gitarą ant grindų.
- Galbūt aš tiesiog nesutverta groti gitara? – paklausiau.
- Muzikinę klausą tu turi, tereikia praktikos, - šyptelėjo jis. Tokio atsakymo nelaukiau. Norėjau, kad jis pasakytų, jog man su gitara nieko neišeis ir, kad verčiau kuo greičiau iš čia dingčiau ir neeikvočiau jo brangaus laiko, tačiau kaip matau jam manęs gaila. Įdomu kodėl?
- Bet aš groju jau beveik tris valandas ir man neišeina sugroti nelemtų keturių akordų, - piktinausi žiūrėdama kaip vaikinas vėl vos tramdo juoką, galbūt man viską mesti ir nesilankyti šiose nelemtose pamokose? Aš čia net ne savo noru.
- Gerai, pabandyk dar kartą, dabar pasistenk ir galbūt galėsi eiti, - šyptelėjo jis ir įdavė man į rankas gitarą.
Tačiau po šio karto sekė dar vienas, po jo dar keli. Grojau tikriausiai amžinybę.
- Man siaubingai skauda pirštus, galbūt galiu eiti namo? – paprašiau Luke kuris vis dažniau žvilgčiojo į savo telefoną.
- Taip, šiandien užteks, - pasakė jis. Padėjau gitarą į jos vietą ir pasiėmusi rankinę patraukiau durų pusėn.
- Geros dienos, - šyptėlėjau atsisukusi.
- Tikiuosi dar pasimatysime? – paklausė jis ir įsistebeilijo man į akis.
- Nežinau, - murmtelėjau ir nusukau akis į lietaus lašus ant lango, negalėjau atlaikyti jo mėlynų akių žvilgsnio.
- Rose, ateik rytoj, - pasakė jis ir žvilgtelėjęs į telefoną pridūrė, - lauksiu tavęs antrą po piet, nedrįsk neateiti.
- Hmm...- nutęsiau ir kelias sekundes pastovėjusi prie durų nusliūkinau koridoriumi.

***

Sveiki, dalinuosi savo senu darbu, parašytu 2014, jei jums patiko paspauskite ,,Vote'' ir pakomentuokit <3 Šią istoriją kelsiu dažnai, taigi naujos dalies laukti ilgai neteks :)