10571 [Baigta]

21 Dalis

Rose POV

Tiek daug laiko praėjo nuo tos dienos kai atvykau į reabilitacijos centrą ir nusprendžiau, kad noriu mokytis pas Luke, tiek laiko praėjo nuo pirmo susitikimo, pirmos pamokos, pirmo nesusipratimo. Praėjo tiek daug laiko nuo to kai aš pirmą kartą rankose laikiau gitarą ir bandžiau sugroti pirmuosius akordus. Tiek daug laiko, tiek daug įvykių. Ir gerų ir blogų.
Tiek daug laiko praėjo nuo Charles mirties ir tiek nedaug nuo Lisos.
Tiek nedaug laiko nuo paskutinio mano pasirodymo reabilitacijos centre ir gydytojo žodžių, kad jau galiu nustoti čia lankytis.
Tiek daug laiko liko egzistuoti, tačiau kiek laiko liko gyventi niekas nežino. Netgi jeigu šiandien palikčiau pasaulį vis tiek čia egzistuočiau. Egzistuočiau artimųjų mintyse, senose nuotraukose, draugų pokalbiuose, tačiau po kelių šimtų metų nei manęs, nei betkurio mano pažinoto žmogaus niekas nebe prisimins.
Tiek nedaug laiko liko iki pasaulinio turo. Vos kelios valandos.
Helen išsiskyrė su Ashton, o jie turėjo visą pasaulio laiką. Dabar Helen ruošiasi į Dubliną, o Ashton sako, kad jaučiasi gerai, tačiau mes visi puikiai žinome, kad jie privalėjo turėti daugiau laiko. Kaip ir Lisa. Kaip ir Charles.
Laikas laikas laikas.
- Hm, Rose? – išgirdau atsargų sesers balsą tarpduryje.
- Ką? – šyptelėjau pakėlusi akis į ją.
- Šiandien išvyksti tiesa? – paklausė ji.
- Taip. – ramiai atsakiau.
- Sėkmės. – nusišypsojo ji, - nesielk neapgalvotai. – pridūrė ji ir man nespėjus paklausti ką ji turėjo galvoje nužingsniavo į savo kambarį.
Taip ir nesupratau Helen žodžių, tačiau negalėjau išmesti jų iš galvos. Ką ji norėjo pasakyti? Ir kodėl dabar? Na jei jos tikslas buvo mane sugluminti, tada jai pavyko, tačiau galbūt jos žodžiuose yra tiesos, gal elgiuosi neapgalvotai?

- Rose ar galiu užeiti? - krūptelėjau netikėtai pamačiusi tėtį tarpduryje.
- Tu nesivaizduoji, kaip tu mane išgąsdinai. - atsakiau laikydamasi už krutinės.
- Atleisk. - sumurmėjo jis.
- Nieko tokio, -šyptelėjau, - tai ar užeisi ar visą dieną čia stovėsi tarpduryje? - nusijuokiau, o jis šyptelėjęs žengė žingsnį arčiau manęs.
- Man reikia su tavim pasikalbėti. - rimtai pasakė jis, o šypsena mano veide dingo.
- Kažkas nutiko? - sunerimau bijodama išgirsti dar vieną blogą žinią.
- Ne tiesiog, tave priimtų į Londono universitetą. - pasididžiavimo pilnomis akimis pasakė jis.
- Ką? - paklausiau lyg būčiau neišgirdusi jo žodžių.
- Tavo motinos vyras pažįsta dekaną, ir dabar atsirado vietos, nes pora mokinių buvo išmesti. Tave priimtų! - sušuko jis.
- Turi omenį nuo kitų metų? - vis dar suglumusi paklausiau.
- Ne, nuo kito mėnesio. - sušuko jis, o jo veide suspindo plati šypsena.
- Man reikia laiko pagalvoti. - viskas ką galėjau atsakyti tą minutę, o galva atrodė, jog sprogs nuo minčių pertekliaus. Ką aš dabar darysiu?
- Suprantu. - atsakė jis ir pakilo nuo mano lovos.
- Ar Helen žinojo? - išlemenau, kai jis jau buvo tarpduryje.
- Taip, ji privertė mane ir Olivią pasikalbėti kaip normaliems suaugusiems žmonėms. Iki šiol mes tik rėkdavom vienas ant kito. - pasakė jis ir nesulaukęs jokio mano atsakymo išėjo.

***
- Tai štai ką turėjai galvoje sakydama nesielk neapgalvotai. - sušukau įsibrovusi į Helen kambarį, o ji tik keistai į mane pažiūrėjo minutei pakėlusi akis nuo kompiuterio.
- Ką turi omeny? - ramiai paklausė ji.
- Dėl universiteto. - piktai atšoviau, o ji suvokė kodėl aš nusiminus.
- Ak.. – nutęsė ji.
- Tu nori, kad aš elgčiausi kaip tu? – susiraukiau.
- Elgtumeis kaip aš?
- Palikti mylimą žmogų dėl mokslų, štai ką turiu galvoje. – vis dar piktai kalbėjau.
- Rose, tu perdedi, aš tik noriu, kad tu turėtum ateitį. – pasakė ji prieš man išeinant iš kambario.
Žvilgtelėjusi į laikrodį supratau, kad man liko vos pora valandų iki skrydžio, tik pora valandų viską gerai apgalvoti.

***
- Rose, tau jau reikia važiuoti. – įėjęs į kambarį pasakė tėtis.
- Aš nevažiuosiu. – sumurmėjau ir nusibraukiau ašarą nuo skruosto.
- Ką? Kodėl? – susiraukė jis.
- Noriu mokytis Londono universitete ir turėti ateitį ir negadinti gyvenimo Luke. – atsakiau vos galėdama pratarti žodžius.
- Ar tu tikrai tvirtai apsisprendei? – paklausė tėtis prisėsdamas šalia manęs, man linktelėjus galvą pridūrė, - bent jau paskambink ir atsisveikink.
- Ne, jeigu paskambinsiu ir išgirsiu jo balsą, tiesiu taikymu važiuosiu į oro uostą ir išskrisiu, aš neatsisveikinsiu. – sumurmėjau ir padėjau galvą ant pagalvės. – jeigu gali palik mane vieną.
- Žinoma. – sutiko tėtis ir uždarė duris.
Žinau, kad elgiuosi blogai, tačiau negaliu važiuoti kartu. Tiesiog negaliu.

*** Po metų ***

Luke POV

- Michael, tu skaitai knygą? – nusijuokiau praėjęs pro jį ir atsisėsdamas ant kėdės.
- O kas negerai? – susiraukė jis. – šita knyga naujiena.
- Oho. – nusišaipiau ir įnikau į savo telefoną. Vakar pagaliau grįžome į Australiją. Buvau siaubingai pasiilgęs namų.
- Hm, Luke? – kreipėsi į mane Michael.
- Ką? Pasidalinsi su manim emocijomis po knygos? – nusijuokiau.
- Nenorėjau tau sakyti, tačiau šią knygą parašė Rose Dixon, - pasakė Michael.
- Ar aš minėjau, kad nenoriu apie ją kalbėti? – susiraukiau.
- Ji parašė epilogą, iš pradžių maniau, kad jis susijęs su istorija, tačiau perskaitęs dar kartą nusprendžiau, kad jis nevisai istorijos dalis. – tęsė kalbą Michael lyg neišgirdęs mano žodžių. – manau, kad tau reikėtų paskaityti. – pasakė jis ir padavė man knygą.

*EPILOGAS.


Sveikas senas drauge, štai ir vėl tu ir aš susitinkame, tiesiog šįkart paskutiniame knygos puslapyje...

Atsiprašau. Atsiprašau, kad nespėjau atsisveikinti, niekada nenorėjau nieko įskaudinti, o ypatingai tavęs. Suprask, taip mums abiems bus geriau.
Kartais kai prisimenu tave, man pasidaro liūdna. Liūdna todėl, kad tikriausiai daugiau tavęs niekada nebe pamatysiu, niekada daugiau nebegalėsiu su tavimi juoktis, ar laikyti tavęs už rankos.
Nors pripažinsiu, būna dienų kuomet esu įsitikinusi, jog mes kada nors dar susitiksime. Kada nors kokiame kitame pasaulyje, kitame gyvenime, bet dabar pati netikiu savo žodžiais.
Pažadu, praeis laikas ir tu mane pamirši. Na, tikriausiai tu mane prisiminsi, bet tik truputį. Aš tapsiu tiesiog istorija tavo prisiminimuose. Bet nieko tokio. Pabaigoje mes visi tik istorijos.
Prieš atsisveikindama privalau pasakyti tau du dalykus. Pirma – tai jog niekada nenustosiu tavęs mylėti, o antra yra tai, jog privalai prižadėti man vieną dalyką.
Jei kada nors pasijusi nesuprastas ar vienišas, pažiūrėk į dangų. Juk mus skiria tik 10571 mylia...*
- Ir aš nenustosiu tavęs mylėti, Rose. – tyliai tariau perskaitęs ir padėjau knygą į šalį.

***

Sveiki, štai ir paskutinė istorijos dalis:) Labai labai noriu padėkoti jums, nuostabiausi skaitytojai ir paskutinį kartą paprašyti nuomonių apie visą istoriją ir žinoma apie šią dalį:) Iš tiesų, kai nusprendžiau pasidalinti senu (pačiu pirmu užbaigtu) savo kūriniu bijojau, jog jis visiems pasirodys per prastas, tačiau likau apstulbusi, kai jis sulaukė tiek daug skaitytojų ir palaikymo. Taip pat kviečiu skaityti savo naują istoriją "Eden" ir tikiuosi, jog ji jums patiks. Dėkoju, kad buvote su manimi! <3 <3 <3