10571 [Baigta]

19 Dalis

Rose POV.

Visuomet laikiau savo tėvą sąžiningu žmogumi. Būtent todėl iki šiol manęs nepalieka mintis, jog motinos pasakota istorija gali būti melas. Bet ar paprastam žmogui įmanoma meluoti taip įtikinamai?

- Rose, Helen kas čia vyksta? – atsitokėjau pamačiusi sumišusį tėtį šalia įėjimo į virtuvę.
- Susipažink, čia mano vaikinas Ashton, o ten Rose vaikinas Luke. – atsakė Helen silpnos panikos apimtu balsu.
- Malonu susipažinti. – nusišypsojo ir ištiesė ranką Ashton, o Luke pasivalęs delną į kelnes pasekė jo pavyzdžiu.
- Malonu. – vos girdimai, vis dar apstulbęs išlemeno tėtis.
- Taigi vaikinams jau metas, ar ne? – pasakė Helen ir niuktelėjo Ashton į šoną. Aš vis dar nepratariau nei žodžio.
- Taip, taip. Mums jau metas. – ėmė linksėti Ashton.
- Turime važiuoti į studiją. –greitai atšovė Luke.
- Taip studiją. – linktelėjo Ash.

Nors ir stovėjau galima sakyti kylančio uragano centre, stebėjausi, kaip Ashton ir Luke gali išlikti tokie ramus šioje situacijoje. Jiedu dar kartą paspaudė apstulbusiam mūsų tėvui ranką ir atsisveikinę išėjo pro duris.

- Gal galėtumėt paaiškinti? – pasigirdus durų trenksmui pagaliau prabilo tėtis.
- Žinai, tai labai gera istorija, tačiau kitam kartui. Patikėk dabar yra daug svarbesnių reikalų, kuriuos mes su Rose aptarsime viršuje. – greitai išpyškino Helen ir nusitempė mane už parankės į savo kambarį.

Pasiekus jos kambarį ,kuris buvo pačiame koridoriaus gale, Helen užrakino duris ir ėmė raustis savo megztinio kišenėse.
- Kas ten nutiko? – vos sugebėjau išlementi, o Helen vis dar kažko ieškojo.
- Man visai nerūpi kas ten nutiko, - atsakė ji, - dabar man svarbu sužinoti kuris iš tėvų meluoja.
- Ir kaip tu tai ketini padaryti? – susidomėjusi ir vis dar šnibždančiu balsu paklausiau.
- Prieš išeidama mama man į kišenę įkišo savo vizitinę kortelę, tik niekur jos nerandu. – atsakė Helen  rausdamasi kišenių platybėse.
- Vizitinę kortelę? Ji elgiasi kaip tikra verslininkė. – suburbėjau.
- Nes ji tokia ir yra. – atšovė Helen. Jos veidas nušvito radus mažytį popierėlį su tvarkingai išspausdintu užrašu " Olivia Williams" ir telefono numeriu.
- Ką ruošiesi daryti? – paklausiau, nors puikiai žinojau tolimesnius Helen veiksmus.
- Aš paprašysiu jog ji atvažiuotu čia. Pats metas mums visiems viską išsiaiškinti. – paaiškino Helen ieškodama savo telefono.
- Ar tai būtina? – sumurmėjau aš, tačiau gavusi piktą sesers žvilgsnį nieko nelaukusi tarsi gindamasi iškėliau rankas į viršų.
- Hmm, ar kalbu su Olivia Williams? – paklausė Helen ir iškėlė į orą nykštį paaiškindama, jog pavyko prisiskambinti, - čia Helen, hm, jūs buvote užsukusi pas mus šiandien dieną, norėjau paklausti ar galėtumėte atvažiuoti dabar? – paklausė ji lyg kalbėdamasi su Anglijos karaliene, po velnių juk ta moteris sakė esanti mūsų mama. – Taip, dabar. – pridūrė Helen, tikriausiai moteris pasiteiravo ar tai būtina. Kilstelėjau antakį klausdama kaip einasi pokalbis, Helen linktelėjo prieš atsisveikindama ir padėdama ragelį.
- Taigi? – paklausiau, labai tikėdamasi jog ta moteris kaip nors stebuklingai atsidūrė Amerikoje per kelias minutes.
- Ji nieko neklausinėjo ir sakė, kad atvažiuos po dvidešimties minučių. – paaiškino sesuo ir ramiai atsisėdo ant lovos.
- Taigi ko mes klausime?
- Neįsivaizduoju, galbūt kaip nors išsisuksime.
***
Po dvidešimt dviejų minučių pasigirdo durų skambutis. Išbėgau iš savo kambario ir susidūriau su Helen šalia laiptų.
- Gal tai ir nebuvo pati geriausia idėja. – burbtelėjo ji ir užbėgo tėčiui už akių atidaryti durų.
- Hm, sveiki, - pasisveikino moteris.
- Ką po velnių čia veiki? – piktai suriko tėtis ir grubiu judesiu nustūmė Helen nuo durų.
- Aš čia jau buvau ir pasakiau mergaitėms visą tiesą, - pašaipiai nusišypsojo moteris, o tėčio pečiai įsitempė.
- Po tiek metų nusprendei pasirodyti. – sušnypštė jis.
- Jeigu būtum man leidęs jas matyti kaip susitarėme dabar nereikėtų sakyti ,,po šitiek metų''. – išrėžė moteris.
- Tau jų nereikėjo, juk turėjai kitą šeimą. – pasakė tėtis ir dabar jau pradėjau suprasti jog moteris iš tikrųjų nemelavo.
- Bent jau būčiau galėjusi pakalbėti su savo dukromis telefonu, tačiau tu man to neleidai, - pakėlusi toną kalbėjo mama, jai užbaigus sakinį pradėjo skambėti telefonas stovėjęs ant stalelio šalia lango, tačiau niekas nekreipė į jį dėmesio. – po velnių, tu išsikraustei ir net neperspėjai manęs.
- Ir kodėl gi tau parūpo dabar? – piktai atšovė tėtis, tačiau mamai neleido atsakyti įsijungęs telefono atsakiklis kuriame pasigirdo dėdės Edwardo balsas ,,Hm sveiki, čia Edwardas norėjau paklausti galbūt Lisa kaip nors atsidūrė pas jus? Ji neatsiliepia jau ištisą dieną, man neramu''. Pasibaigus pranešimui tėtis atsisuko į mus su Helen lyg klausdamas ar mes žinome kur pasidėjo Lisa.
- Galbūt ji su Michael. – sušnabždėjo Helen, tačiau jos žodžius išgirdo tėtis.
- Kas tas Michael? – susiraukęs paklausė jis ir pasitraukė nuo durų lyg ant jų slenksčio jau nebestovėtų mama.
- Vaikinas kuris jai patinka. – sumurmėjau aš ir savo telefone surinkau Lisos telefono numerį, tačiau linija tik pypsėjo.
- Paskambink Luke. – patarė Helen, o tėtis susiraukė vos išgirdęs Luke vardą.
- Sveika, - išgirdau linksmą vaikino balsą.
- Labas, Luke, norėjau paklausti galbūt žinai ar Lisa ne su Michael? – paklausiau.
- Ne, jis sėdi šalia manęs ir šlamščia picą, - pasakė jis, o aš išgirdau kaip Michael su manim pasisveikina, - kas nors nutiko?
- Skambino jos tėtis, sakė, kad ji neatsiliepia visą dieną, - paaiškinau, - galvojau, jog jie kartu.
- Ne, Michael taip pat jai skambino, tačiau ji taip pat neatsiliepė. – pasakė Luke.
- Hmm, - nutęsiau ir papurčiau galvą į mane žiūrintiems namiškiams, - turiu eiti. – sumurmėjau.
- Paskambink kai kažką sužinosi. – spėjo pasakyti jis prieš man padedant ragelį.
***
Jau 3 dienos kaip Lisa dingusi, ir niekas negali suprasti kur ji. Policija sako, jog ji negalėjo kirsti Londono ribų, tačiau man ramybės neduoda daug blogesnės mintys.
Visi stengėmės jos ieškoti, bet po 2 dienų nesėkmingų bandymų, nuolat sėdėjome pas dėdę Edwardą ir laukėme žinių iš policijos.

- Gal yra naujienų? – pro duris įsiveržė raudonplaukė Lisos motina.
- Jei būtų naujienų, aš tau paskambinčiau. – atsakė Edwardas tuščiu žvilgsniu stebėdamas savo telefoną.
- Man neramu. Man taip neramu. – tęsė ji , o mudvi su Helen nepratarėm nei žodžio.
- Ji nesusisiekė su tuo savo nauju draugu? – atsisukęs į Helen paklausė Edwardas.
- Ne, Michael sakė jokių žinių. – tyliai atsakė ji.
Sėdėjau ir tyliai barbenau pirštais į medinį krėslo ranktūrį. Kambaryje tvyrojo tokia įtampa kokios tikriausiai niekada nebuvau patyrusi.
- Gal kas nors nori atsigerti? Jeigu ir toliau taip sėdėsiu išprotėsiu. – pareiškė Lisos mama stodamasi nuo sofos ir eidama link virtuvės.
- Jeigu galima norėčiau vandens. – sumurmėjo Helen vis žvilgčiodama į savo telefoną, lyg bet kurią sekundę jai būtų paskambinusi Lisa ir savo linksmu, nerūpestingu balsu pakvietusi apsipirkti, aš elgiausi lygiai taip pat, tačiau telefonui pradėjus skambėti vis tiek šiek tiek šoktelėjau.
- Prašau pasakyk, kad tai Lisa? – paklausė Edwardas.
- Luke. – ramiai pasakiau, nors aš taip pat būčiau labai norėjusi, jog tai būtų Lisa.
- Labas, - pasisveikino vaikinas, - prašau pasakyk, kad jūs radot Lisą, Michael baigia išeiti iš proto.
- Deja, - sumurmėjau, - jokių žinių.
- Velnias, - pasakė jis, - kaip tu?
- Nežinau, ta nežinia iš tikrųjų varo iš proto.
- Suprantu tave, kai tik galėsime atvažiuosime, gerai? – paklausė jis.
- Taip, žinoma. – sutikau ir atsisveikinusi grįžau ant savo krėslo, - kur Edwardas? – paklausiau svetainėje radusi tik Helen.
- Kažkas paskambino į duris, jis nuėjo pažiūrėti kas ten. – sumurmėjo ji.
- Luke sakė, kad kai tik jie galės atvažiuos. – pasakiau, o ji tik abejingai linktelėjo.
- Kas atsitiko? – suraukė antakius Helen dėdei įėjus į kambarį, jo veidas buvo baltas kaip popierius, o rankos siaubingai drebėjo, paskui jį į kambarį įėjo ašaromis apsipylusi Lisos mama, - kas nors paaiškinkit man kas nutiko! – sušuko Helen.
- Lisa, ji, - su pauzėmis tarp žodžių kalbėjo dėdė, - ji, nusižudė.

Sveiki, ši istorija eina į pabaigą, todėl labai prašau skaitytojų nuomonių bei vote. Tikiuosi, jog patiko ši dalis. :)