10571 [Baigta]

16 Dalis

Rose POV.

- Mergaitės pusryčiai!- išgirdau tėčio balsą sklindantį iš koridoriaus.
- Tėti dabar 7 ryto, – pasigirdo Helen atsakymas, - ir be to ką tu veiki atsikėlęs taip anksti? – paklausė ji.
- Ar nusikaltimas atsikelti anksti ir paruošti pusryčius šeimai. – paklausė jis.
- Jei tai mano miego sąskaita, tuomet taip. – piktai atkirto Helen, o aš lyg šiol nepratariau nei žodžio, o užsitempusi antklodę virš galvos klausiausi sesers ir tėčio pokalbio.
- Pirmyn Rose, pabudome ir kelkimės. – pajutau, kaip stipri ranka nutraukia man nuo veido antklodę.
- Nenoriu. – suburbėjau ir atsukau veidą į pagalvę.
***
Po ilgų, tačiau sėkmingų bandymų tėčiui pavyko ištraukti mus iš lovos ir pasodinti prie pusryčių stalo. Lyg šiol nesupratau, kodėl tėtis atsikėlė taip anksti, nes savaitgaliais visa šeima miega tikriausiai iki 12 valandos.
- Taigi, tikriausiai jums jau seniai kilo klausimas, kodėl pastaruoju metu manęs taip dažnai nebūna namie. – padėjęs šalin kavos puodelį pasakė tėtis.
- Ne, nei kiek. – ramiai atsakė Helen ir atsargiai mirktelėjo man, jog jai pritarčiau.
- Tavęs nebūna namuose? – pasitrynusi akis paklausiau, o Helen vos tramdė juoką.
- Kaip matau turiu dvi labai mylinčias ir pastabias dukras,- sarkastiškai pasakė jis, - bet net ir su jomis pasidalinsiu gera žinia. – baigė jis ir nurijo kąsnį skrebučio.
- Rėžk. – pasakė Helen.
- Mane paaukštino pareigose! – sušuko jis.
- Nuostabu. – ėmiau linksėti , o jo veido vis dar neapleido šypsena.
- Tėti aš džiaugčiausi su tavimi, bet man dar per ankstus metas būti linksmai. –suburbėjo ji.
- Vis panašėji į savo motiną, – suburbėjo jis, ir prie stalo įsivyravo nejauki tyla, - atleisk, nenorėjau to pasakyti. – atsiprašė jis.
- Bet pasakei. – pakilusi iš kėdės atsakė ji ir išėjo iš kambario.

Kartais, man atrodo, jog Helen dėl mamos nebuvimo daug sunkiau nei man. Gal dėl to, kad ji ją prisimena? Aš buvau per jauna, todėl galiu pamatyti ją tik nuotraukose, o Helen praleido su ja daugiau laiko. Gal kartais prisiminti ką nors ko nėra šalia yra daug sunkiau, nei atrodo?

Luke POV
- Michael paskubėk, mes pavėluosim! - sušukau stovėdamas prie lauko durų.- beje kur Cal?
- Jis išėjo anksčiau, turėjo su kažkuo susitikti, - gūžtelėjo pečiais Ashton. – Rimtai Michael, žmogau kur tu?
- Jau ateinu, - šūktelėjo jis ir per kelias sekundes atsirado šalia mūsų.
- Mes jau vėluojam. – susiraukiau ir uždariau duris.
- Reikėjo mane anksčiau prižadinti. – sumurmėjo Michael ir nusisukęs nuėjo koridoriumi. – Lisa? Ką tu čia veiki? – išgirdau kaip jis pasisveikina su mergina ir giliai atsidusau, nes dabar supratau, jog tikrai nespėsim.
- Palaukim, čia duokim jiems privatumo. – sušnabždėjo Ashton, o aš prunkštelėjau.
- Hm, Michael aš norėjau su tavimi pasikalbėti. – pasakė mergina ir žvilgtelėjo į mus su Ash.
- Apsimesk, kad nesiklausai. – sumurmėjau Ashton ir jis staigiai atsisuko į mane.
- Dabar mes labai skubam, tačiau gal galėtume susitikti šiandien po pietų? – paklausė Michael žiūrėdamas į ją.
- Hm.. taip žinoma. – liūdnai sumurmėjo ji.
- Tuomet puiku. – linksmai tarstelėjo Michael ir pabučiavęs ją į lūpas nuėjo tolyn, mergina liko stovėti lyg apšalusi. Lygiai taip kaip ir mes su Ashton.
- Tu matei tą patį ką ir aš ar man vaidenasi? – sumurmėjo Ash.
- Manau, kad tau nesivaidena. – susiraukiau ir papurčiau galvą, - bet juk jie nedraugauja tiesa?
- Prieš penkias minutes bučiau pasakęs ne, o dabar nebežinau. – atsakė Ashton ir nuėjo koridoriumi kurio viduryje stovėjo Lisa.
- Labas Lisa, - pasisveikinau, o ji tik pažiūrėjo į mane sumišusiu žvilgsniu.
- Taigi, kas bus kaltininkas, kad pavėluosime? – mums išėjus iš pastato paklausė Michael.
- Michael Gordon Clifford, tu pabučiavai tą merginą. – užpuolė žodžiais Ashton.
- O Dieve. – išpūtė akis Michael lyg tik dabar supratęs ką padarė.
- Įdomu galbūt jos turi dar kokią nors puseserę kuri tiktų Calum. – rimtai pasakė Ash.
- Kokią nors žavią azijietę. – pajuokavau prieš įsėsdamas į taxi, o Michael vis dar nepratarė nė žodžio.
- Bet žinai aš manau, kad jie su Lisa būtų visai graži pora. – gūžtelėjo pečiais Ashton.
- Aš taip pat, - nusijuokiau pamatęs žvilgsnį kuriuo į mane žiūrėjo Michael. – įdomu ji vis dar ten stovi?
- Manau ji ten stovės ir lauks kol jis grįš. – nusijuokė Ashton.
- Ar tai atrodė lyg tikras bučinys ar kaip draugiškas pakštelėjimas? – pagaliau prakalbo Michael.
- Visiškai rimtas. – pasakiau, o Ash kelkis kartus pritariamai linktelėjo.
- Ne tokiu būdu norėjau pasakyti jai, kad ji man patinka. – sumurmėjo ir nusisuko į langą jis.
- Čia dar geresnis būdas, – nusijuokiau aš, - ji bent jau tavęs nepartrenkė su mašina. – priminiau šį įvykį, o Ashton pradėjo juoktis.
- Dabar bent jau turėsim gerą pasiteisinimą kodėl vėluojam. – gūžtelėjo pečiais Ash, o Michael į jį pažiūrėjo grėsmingu žvilgsniu.
Rose POV

- Helen atidaryk duris! –sušukau stipriai belsdama.
- Eik šalin. – vos girdimai suburbėjo ji.
- Helen, suprantu, kad pyksti ant tėčio, bet aš nieko blogo nepadariau.- kalbėjau atsirėmusi į duris.
- Rose, aš tiesiog noriu pabūti viena. – atsakė ji.
- Helen, aš tikra, kad jam tai išslydo netyčia. – stengiausi pateisinti tėčio žodžius.
- Rose tu nesupranti. – burbtelėjo ji.

Po Helen žodžių pasitraukiau nuo durų. Galbūt jai reikia pabūti vienai su savo mintimis. Tikrai nenoriu visko pabloginti. Iš galinės džinsų kišenės išsitraukiau telefoną ir surinkau Luke numerį.

- Klausau. – išgirdau jo balsą ir garsią muziką fone.
- Sveikas, aš tikriausiai netinkamu laiku. – pareiškiau, o jis iškart ėmė prieštarauti.
- Ne, ne viskas gerai. Mes studijoje įrašinėjame dainą, bet vėliau aš laisvas, - pasakė jis, - skambi nusiminus, ar viskas gerai? – paklausė.
- Šiek tiek apsipykau su Helen. Na ne aš apsipykau, tėtis apsipyko, tačiau kažkaip aš atsidūriau viso to viduryje. – pasakojau.
- Juk žinai, kad man gali pasiguosti, bet kuriuo paros metu. – nusijuokė jis.
- Net ir pavyzdžiui 2 valandą nakties? – paklausiau ir nors jis to nematė, nusišypsojau.
- Net ir 2 valandą nakties, -pakartojo mano žodžius ji, - būčiau pas tave su ledų kibiru už gero pusvalandžio.
- Aww man pasisekė. - pasakiau ir išgirdau jo firminį juoką.
- Gerai, kad paskambinai, žinai nepatikėsi ką aš tau papasakosių. – jo balsas prisipildė keisto džiaugsmo.
- Nepatikėsi, bet dabar skambi kaip Lisa. – pajuokavau.
- Būtent apie ją ir papasakosiu. – atkirto jis.
- Kas apie ją? – paklausiau vedama smalsumo.
- Šiandien ryte ji buvo pas mus namuose ir Mikey ja pabučiavo. – sušuko jis.
- Pala ką? – sušukau.
- Na Michael ją pabučiavo. – pasikartojo jis.
- Gal tavo akys tave apgaudinėjo. Žinai Londone yra daug blondinių garbanotais plaukais. – vis dar negalėjau patikėti jo žodžiais.
- Atrodė lyg jis iš jos bando ištraukti gyvastį. – suburbėjo Luke ir fone išgirdau šūksnius.
- Gerai, dabar visai nebesigailiu, kad manęs ten nebuvo. – murmtelėjau, o Luke nusijuokė.
- Kaip manai ką tai reiškia? –paklausė jis.
- Neįsivaizduoju, - norėjau tęsi sakinį, bet mano mintį nutraukė durų skambutis, - gerai turiu eiti. Myliu iki.
- Myliu. – spėjau išgirsti prieš padėdama ragelį.

Padėjusi telefono ragelį nuskubėjau prie durų. Tikriausiai ten buvo Lisa, norėdama pasipasakoti apie šiandienos nuotykius, tačiau atidarius duris už jų išvydau žmogų kurio niekada nesitikėjau pamatyti. Už jų stovėjo moteris šviesiai rudomis garbanomis kurias mačiau tik vaikystės nuotraukose.

- Sveika. – pasakė ji, o aš stovėjau negalėdama pratarti nei žodžio.