10571 [Baigta]

9 Dalis

Rose POV.
Kažkas yra pasakęs jog visata yra didelė, sunkiai suprantama, o kartais net truputį kvailoka. Ir kartais, labai retai mums nutinka neimanomi dalykai. Mes juos vadiname stebūklais. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet pažintis su Luke mano atveju ir buvo tas neimanomas dalykas.
Dabar suprantu, kad nepykstu ant jo, kad mane pabučiavo, tikriausiai jis ne taip suprato mano pačios veiksmus. Bet tiesą sakant aš pati nebesuprantu savo veiksmų.
***
- Negirdėjau, kaip vakar grįžai. – pasakiau tėčiui, rankose laikydama kavos puodelį.
- Keista, nes grįžau pakankamai anksti – atsakė tėtis, - o tu ką visą vakarą veikei užsidariusi?- paklausė jis.
- Na man reikėjo apie daug ką apmąstyti. – atsakiau, o jis linktelėjo.
- Žinai tas centras tau tikrai išėjo į naudą. – pareiškė tėtis.
- Apie tai ir norėjau su tavimi pasikalbėti. Manau man nebereikia ten grįšti. Jaučiuosi daug geriau. – sukaupusi drąsą pareiškiau.
- Ar tu tuo tikra? Manau prieš darant tokius sprendimus reikėtų pasitarti su tavo gydytoju. – atsakė jis.
- Na tada užsirašysiu vizitui. – nusišypsojau tėčiui ir gurkštelėjau kavos.
- O kur Helen? – paklausė jis.
- Ji vakar išėjo kažkur su Lisa. Tikriausiai Helen liko nakvoti pas ją.- ramiai atsakiau ir regis tai numalšino tėčio smalsumą.
- Gal paskambinsiu Edwardui, paklausiu ar ji tikrai ten. – susimąstė jis.
- Tėti, Helen jau didelė mergaitė. Manau jai nereikia nuolatinės priežuros. – greitai apgyniau sesę.
- Na tada man liko nuolatos prižiūrėti tave. – nusijuokė jis.
- Prisikalbėjau, - vos girdimai suburbėjau.
- Ką sakei? – paklausė jis.
- Sakiau skani kava. – šyptelėjau.

Helen POV.

Vos pramerkus akis mane užpuolė ryškūs saulės spinduliai. Atsargiai pakėlusi galvą ėmiau dairytis aplink ir supratau, jog nesu savo kambaryje. Tik pamačius ant žemės išmėtytus drabužius ir šalia miegantį vaikiną mane užplūdo gėdingi vakarykščiai prisiminimai. Nesu ta mergina kuri eina namo su nepažįstamais vaikinais ar daro kvailus dalykus.
- Labas rytas. – net pašokau išgirdusi apsimiegojusį vaikino balsą.
- Labas, - greitai pasakiau ir pakilusi iš lovos rinkau nuo žemės drabužius.
- Kur eini? – paklausė jis.
- Klausyk, tu mielas ir panašiai, bet visa tai buvo klaida. – atšoviau vilkdamasi savo suknelę o jis žiūrėjo į mane sumišusiu žvilgsiu.
- Vakar taip nekalbėjai. – nusijuokė jis.
- Vakar kalbėjau ne aš, o alkoholis. – paėmusi rankinę nuo naktinio stalelio ir radusi savo batelius greitai, net neatsisveikinusi išbėgau pro duris.
- Palauk tu pamiršai savo... - taip iš neišgirdau sakinio pabaigos. Privalėjau kuo greičiau iš ten dingti.

Rose POV.

Sedėjau svetainėje priešais televizorių ir žiūrėjau laidos kartojimą. Šiandien nenoriu eiti į gitaros pamokas, nenoriu kišti nosies iš namų ar šiaip nuveikti kažką naudingo sau arba kitiems. Galbūt tai skamba savanaudiškai, bet noriu likti viena. Tačiau mano mintis nutraukė telefono skambėjimas, o aš pamačiusi ekrane Luke vardą numečiau telefoną į priešingą sofos pusę. Tačiau vaikinas nepasidavė ir įkirėta nuolatinio telefono skambėjimo nusprendžiau atsiliepti.

- Ko? – suburbėjau į telefono ragelį.
- Rose, man reikia su tavimi pasikalbėti. – išgirdau kimų Luke balsą.
- Tai kalbėk. – tyliai ištariau.
- Rose, nepyk dėl to bučinio. Aš nesusilaikiau, nes tu man patinki, bet dabar suprantu, jog tu nenori nieko daugiau nei draugo. – kalbėjo Luke su pauzėmis tarp žodžių.
- Luke suprask, aš nenoriu, kad tu nukentėtum. Reikalas tas, kad aš tarsi koks nelaimių magnetas ir žmonės aplink mane nukenčia. Iš pradžių mus paliko mama, tada mirė Charles... - vos pavyko baigti sakinį.
- Aš suprantu Rose, bet prašau tiesiog leisk man būti šalia. Nieko daugiau, tiesiog būti šalia. – kalbėjo jis.
- Gerai. – pasakiau, - aš pamiršiu apie bučinį ir apsimesiu jog nieko nebuvo.
- Nuostabu. Galim sakyti vakar dienos net nebuvo. – nusijuokė jis. Nors jis ir nežinojo, bet dabar jam pavyko išspausti iš tokios beviltiškos surūgėlės kaip aš ne ką kitą kaip šypseną.

Helen POV

- Ačiū, kad taip greitai atvažiavai. Tu tikra gelbėtoja. – pasakiau ilipusi į Lisos mašiną.
- Galiu paklausti, kas nutiko ar man trinktelėsi? – pasakė ji nutaisiusi rimtą veido išraišką ir vos tvardydama juoką.
- Na aš kaip ir permiegojau su tokiu vaikinu. – stengiausi slepti iš gėdos raustantį veidą.
- Eik sau. – trinktelėjo man ranką Lisa.
- Kas man darosi. Aš juk nesielgiu taip. – garsiai dėsčiau mintis.
- Hely juk viskas gerai tau juk 20. Mes norim paragaut visokio gyvenimo, esame jauni, o daryti klaidas normalu. – ramiai atsakė ji.
- Nevadinai manes Hely nuo darželio laikų. – išspaudžiau šypseną.
- Tikrai gailiesi savo poelgio? – pakėlė antakį ji.
- Labai blogai jei ne? – atsakiau klausimu į klausimą.
- Va čia tai jau kitas reikalas. – pasakė Lisa ir mes prapliupome iš juoko, - ar galėčiau sužinoti kas tas laimingasis? – paklausė ji mums vis dar stovint mašinų aikštelėje.
- Ar tai būtina? – murmtelėjau bandydama išsisukti nuo atsakymo.
- Helen, paskutinis vaikinas apie kurį man pasakojai buvo tas kurį tu partrenkei su mašina, tikrai nieko baisiau nebus, - lengvai išbėrė žodžius ji, o aš primerkiau akis ir išrėžiau.
- Tai buvo tas pats vaikinas kurį partrenkiau, - pramerkiau akis ir giliai atsidusau.
- Helen tu rimtai? – besijuokdama paklausė ji, o aš tiesiog palinksėjau.
- Ir jeigu nori sužinoti kaip jis atrodo, - bežiūrėdama didelio pastato link prakalbau, - jis eina štai ten, - parodžiau ranka į netoliese einantį vaikiną.
- Oho, - išplėtė akis ji, - žinai, tau tikrai sekasi, kad tokie vaikinai lenda po ratais, ir ne tik po ratais, - Lisa pažiūrėjo į mane ir pakilnojo antakius.
- Aš tavęs nekenčiu, - nusijuokiau, - greičiau važiuojam namo, - pasakiau ir kumštelėjau jai į petį.

Luke POV

Po pokalbio su Rose pasijaučiau šiek tiek geriau. Žinojau, kad ji nenori nieko daugiau kaip tik draugystės, tačiau bent jau man atleido.
Dabar turėtų būti jos gitaros pamoka, bet kolkas jos čia nėra. Tikriausiai šiandien ir nebus. Galbūt niekada nebebus. Tikriausiai jeigu sužinočiau, kad ji nebelankys gitaros pamokų pats pas ją nuvažiuočiau ir mokyčiau namuose. Kad ir kaip bebūtų keista – nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Nesvarbu ar ji man bus tik draugė ar kažkas daugiau, bet prarasti jos negaliu. Kaikurių žmonių verta laukti, o laiko jai dabar labiausiai ir reikia.
Groti gitara mokau keturis žmones. Jie visi skirtingi, su skirtingomis problemomis ir priežastimis kodėl jie čia, tačiau laikas gydo visus. Laikas yra kaip didžiulis vandenynas, po kiekvieno potvynio seka atoslūgis, o po kiekvieno atoslūgio – potvynis, tačiau tik susiklosčiusios aplinkybės lemia tai koks bus potvynis – palankus mums ar ne.
Atsisėdau ant kėdės ir išgėriau stiklinę vandens. Nesugalvojau ką man veikti. Calum su Michael turi pamokas, o Ashton bastosi velniai žino kur.
Mano nuobožias mintis nutraukė staigus ir garsus beldimas į duris, netrukus jos pilnai atsivėrė ir pro jas įsiveržė Ashton.
- Tu nepatikėsi ką aš tau pasakysiu, - džiaugsmingu balsu išrėžė jis.
- Iš kur gali žinoti, kad nepatikėsiu, - nusijuokiau aš iš jo susivėlusių plaukų, tikriausiai katik išsirito iš lovos,- rėžk, - paliepiau.
- Pameni pasakojau apie merginą kuri mane partrenkė? – man palinksėjus jis tęsė savo kalbą, - taigi kai vakar išėjau nuėjau į tą nedidelį barą kur kažkada buvom kartu, - kalbėjo jis ieškodamas kėdės, - išgėriau kelis kokteilius ir prie baro priėjo toji mergina, mes pasikalbėjom, na ne taip jau ilgai ir kalbėjom, o vėliau nuvažiavom namo ir... - nutraukiau jį viduryje pasakojimo.
- Aš žinau kas būna kai parsiveži merginą namo, man nereikia to pasakoti, - nusijuokiau.
- Ak, gerai, - murmtelėjo jis, - taigi, o šiandien ji iš kart pabėgo, pasakė jog tai klaida ir panašiai, tačiau ji paliko šitą, - pasakė jis ir iš kišenės išsitraukė sidabrinį laikrodį kuris pasirodė gan brangus.
- Palauk, - pasakiau aš ir truputį pasilenkiau į priekį, - tu permiegojai su mergina kuri tave partrenkė? Ar aš kažką ne taip supratau?
- Taip, aš permiegojau su mergina kuri mane partrenkė, - partvirtino jis ir abu pradėjome juoktis.
- Tu bent supranti kaip juokingai tai skamba? – vos galėjau ištarti žodžius aš.
- Dėja taip, - atsiduso Ashton, - taigi ką man daryti su jos laikrodžiu?
- Paskambink jai ir pasakyk, kad ji paliko savo laikrodį, - ramiai pasakiau aš, - turėsi progą susitikti dar kartą.
- Gerai, - pasakė jis ir išsitraukęs telefoną surinko jos numerį ir įjungęs grasiakalbio programą padėjo jį ant stalo. Po kelių pyptelėjimų pasigirdo jos balsas, - sveika Helen, čia Ashton, - linksmai prabilo jis.
- Labas, - atsakė ji.
- Taigi, norėjau pasakyti tai, kad tu palikai savo laikrodį pas mane, - išbėrė žodžius Ashton, jis jaudinosi, o man buvo labai juokinga.
- Tikrai? Velnias, - greitai kalbėjo ji, - galbūt būtų kažkaip įmanoma jį susigražinti šiandien? – paklausė ji, o aš parodžiau paskatinamą gestą Ahton.
- Emm... Taip žinoma, - trūkčiojo jis, - galbūt susitikime to didžiulio prekybos centro kavinėje šiandien vakare?
- Taip, puiku, - linksmai prakalbo ji, - galbūt šeštą, žinoma jeigu tau tinka.
- Taip viskas puiku, iki Helen, - atsisveikino Ashton.
- Iki, - atsakė mergina ir padėjo ragelį.
- Sveikinu, tu katik pakvietei merginą su kuria jau permiegojau į pirmą pasimatymą, - nusijuokiau aš.
- Nejuokinga, - sumurmėjo jis.
- Dar ir kaip juokinga, - atsakiau ir pajaučiau kaip mano kišenėje vibruoja telefonas. Ekrane švietė žinutė nuo Rose.
Rose: Labas, gal norėtum šiandien vakare kur nors nueiti?
Aš: Aš tavęs laukiau gitaros pamokoje, tu mane pamiršai?
Rose: Ne, tiesiog šiandien nenorėjau groti. Tai nori kur nors nueiti?
Aš: Žinoma, atvažiuosiu pas tave šeštą.
Rose: Puiku. Lauksiu.
- Žinai, kai tu šypsaisi telefono ekranui atrodo dar juokingiau negu mano pirmas pasimatymas, - nusišaipė Ashton. Tik tada suvokiau, kad aš tikrai šypsausi telefonui, man tikrai beprotiškai patinka Rose.
*** Labas, štai naujoji dalis:) labai ačiū, kad skaitote. Taip pat, jei dar neskaitėt galit paskaityti kitą mano istoriją - ,,EDEN'' :)