10571 [Baigta]

4 Dalis

- Šiandien groji geriau, - pasakė Luke man baigus groti melodiją.
- Tavęs mama nemokė, jog negražu tyčiotis. – suburbėjau.
- Ne aš labai rimtai, tikriausiai viskas dėl mokytojo. – šyptelėjo jis.
- Aha tikrai. – sarkastiškai pasakiau ir nusisukau į langą. Šiandien gražus oras.
- Galbūt nori į mano grupės koncertą? – paklausė jis, - žinau jog šito klausiau vakar, bet galbūt tu šiandien apsigalvojai.
- Nenoriu, - ramiai pasakiau.
- Tai gal tada norėtum nueiti vakarienės šiandien vakare. – išspaudęs kvailoką šypseną neatlyžo jis.
- Žinai, tu mielas vaikinas, bet, - nutęsiau.
- Bet? – paklausė pakartojąs mano balso toną.
- Aš nenoriu jokių rimtų santykių, - ramiu tonu pasakiau.
- O kas tau siūlo rimtus santykius? – paklausė ir pradėjo juoktis. Pasijaučiau kaip visiška idijotė.
- Ak...- tegalėjau išspausti.
- Tai nueisi su manim vakarienės? – dar kartą paklausė jis.
- Tikrai neturi jokių slaptų ketinimų? – atsakiau klausimu.
- Juk nesiūlau tau į lovą, - prunkštelėjo jis.
- Tuomet sutinku, - nusileidau.

***
Atrakinusi namų duris išgirdau visą šusnį pažįstamų balsų.
- Rose pagaliau grįžai į šį Dievo pamirštą kampelį! - suspigo Helen ir apkabino.
- Aww kažkas manęs pasiilgo.- nusijuokiau atsisukusi į sesę.
- Ei, nepamirškit ir manęs,- į kambarį įbildėjo ir prie mūsų prisijungė Lisa.
- Smagu tave matyt, bet ką tu čia veiki? - paklausiau šviesiaplaukės.
- Tavo tėtis išvažiavo į kažkokią konferenciją, o mane tėtis paims tik 10 vakaro. - kilnodama antakius ir paaukštinusi balso toną kalbėjo ji.
- Namą turim sau! - sušuko Helen.
- Privalom nuveikt kažką kieto!! - suspigo Lisa.
- Būtų smagu, tačiau vakare eisiu su savo grojimo mokytoju vakarienės, - nusivylusiu tonu suburbėjau, tačiau pamačiusi merginų reakciją nusprendžiau papasakoti detaliau, - ne, jam ne keturiasdešimt, - nusijuokiau, - jis mano amžiaus gal truputį vyresnis.
- Tai tu eisi į pasimatymą? – pašnibždomis paklause Lisa.
- Ne, - tvirtai atsakiau ir pamačiau Lisos akyse nusivylimą, - mes tiesiog draugai, tiksliau net ne draugai, jis nori bendrauti daugiau, o aš ne, - šyptelėjau.
- Na, nesvarbu, eime išrinksime tau drabužius, - pasakė Helen ir išsišiepusi iki ausų nusitempė mane į antrą aukštą.
***
Pagaliau po ilgų paieškų ir svarstymų ant manęs puikavosi lengvos medžiagos balti marškiniai ir melsvas sijonas. Atrodžiau visai neblogai. Kadangi nežinojau kur eisime turėjau apsirengti kažką tokio kas tiktų einant bet kur.
- O kur jūs susitiksite? – paklausė Helen dėliodama drabužius į jų vietas.
- Jis nieko neminėjo, galbūt paskambins, - gūžtelėjau pečiais. Tik dabar suvokiau jog tikrai nežinojau kur mes susitiksime. Net nesusitarėme kelintą valandą. Būtų šiek tiek apmaudu jeigu jis mane pamirštų. Nors tada galėčiau būti su Helen ir Lisa. Visiškai pasimečiau, - Kiek valandų? – paklausiau.
- Pusę septynių, - po trumpos pauzės atsakė Lisa.
- Puiku, - sušnabždėjau ir atsisėdau ant minkštos sofos.
- Hmm.. Rose, - kreipėsi į mane sesuo.
- Kas nutiko?
- Tas tavo mokytojas - jis aukštas šviesiaplaukis? – išspaudė Helen.
- Taip, o ką? – paklausiau atsisukusi į seserį kuri žiūrėjo pro mano kambario langą.
- Jis ką tik išlipo iš taxi ir artėja prie mūsų namų durų, - paaiškino ji, o Lisa jau buvo atsistojusi šalia jos ir analizavo Luke viršugalvį. Bent aš manau, kad viršugalvį.
Priėjusi pirmąją laiptų pakopą išgirdau durų skambutį ir skubų merginų žingsniavimą man iš paskos.
- Labas, - tariau atidariusi duris, - kodėl tu mano namuose? – paklausiau. Jaučiau kaip Lisa kažką šnabžda Helenai. Žinoma jos aptarinėja jo išvaizdą ir panašiai. Tipiška.
- Neradau tavęs tavo kambaryje reabilitacijos centre taigi pabandžiau atvažiuoti čia, ir kaip matau man pavyko, - pasakė ir išsišiepė Luke. Jis buvo su marškinėliais ir juodais džinsais, taigi tai reiškia, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką pasirinkdama aprangą.
- Taigi, eime? – pasakiau ir žengiau žingsnį į priekį. Prieš uždarydama duris išgirdau kaip Lisa sakė kažką panašaus į ,,O ji dar sako, kad tai ne pasimatymas''.
***
Taxi važiavo vis gilyn į Londoną, o aš įdėmiai stebėjau Luke, kuris nerūpestingai žiūrėjo pro langą ir vis barbeno pirštais į mašinos sėdynę.
- Taigi kur mane vežiesi? – paklausiau, o jis atsisukęs nusišypsojo.
- Į vieną tokią šaunią vietą. Pamatysi tau patiks, dažnai ten einu su vaikinais. – paaiškino jis ir įsistebeilijo man į akis.
- Ko taip spoksai? – paklausiau.
- Nieko, tiesiog žiūriu. – atsakė ir nusišypsojo Luke.
Dabar nebesuprantu kur link jis suka. Vieną akimirką jis atšiaurus ir tarytum iš manęs juokiasi, kitą toks mielas ir rodos stengiasi padėti. Nors esu sumani mergina man dar nepavyko įminti mįslės vardu Luke Hemmings.
Automobiliui sustojus mudu išlipome ir jis ėmė temptis mane už rankos nedidelio baro link. Atidarius medines duris pasigirdo muzika, prie stalelių ir baro sėdėjo nemažai žmonių, o vikri padavėja sukosi aplink tarsi viesulas.
- Kas negerai? – paklausė Luke pamatęs mano surauktus antakius.
- Nieko, tiesiog kažkaip keista, - gūžtelėjau pečiais, - tu neatrodai toks kuris vaikščiotų po nedidelius barus ir panašiai...- ieškojau tinkamų žodžių, bet man nesisekė. Kas man darosi?
- Atrodo, kad būčiau laukinis vakarėlių liūtas? – besijuokdamas paklausė jis.
- Iš tiesų taip, - murmtelėjau, nes nežinojau ką daugiau pasakyti.
- Galbūt kartais ir būnu, tačiau tam reikia progos,- nusijuokė jis ir nuėjo prie truputį atokiau pastatyto staliuko.
Varčiau meniu ir tikėjausi, kad jis išsklaidys nejaukią tylą kuri tvyrojo tarp mūsų, tačiau vaikinas tik įdėmiai skaitė patiekalų pavadinimus. Lyg būtų mane užmiršęs.
Pagaliau priėjus padavėjai tyla bent kiek buvo išsklaidyta. Užsisakiau kažkokių salotų. Visiškai nenorėjau valgyti. Po Charles mirties tikriausiai nevalgiau mėsos, o man tai nebūdinga.
- Taigi, papasakok kažką apie save,- pasakė jis žiūrėdamas į mane savo mėlynomis akimis.
- Mano vardas Rose man 18 metų, gyvenu su tėčiu ir seserimi Londono priemiestyje, mano vaikinas žuvo avarijoje ir... – nebegalėjau pratarti nė žodžio. Velniava prasitariau apie Charles. Rose tu visiška nevykėlė.
- Taigi štai kodėl tu reabilitacijos centre, - užjaučiančiu balsu prakalbo jis, - labai užjaučiu.
- Puiku tu dabar manęs gailėsi, - murmtelėjau, o, pagaliau galiu kalbėti, kaip nuostabu, - vargšelė Rose jos vaikinas žuvo, dabar ji emociškai nestabili'', - pakėlusi balsą išpyškinau.
- Net neketinau taip sakyti, - nusijuokė jis, - žinai mums derėtų užsisakyti vieno nuostabiai skanaus alkoholinio kokteilio, - tarė jis ir man nė nespėjus prasižioti pakvietė padavėją.
***
- Luke, - kreipiausi į vaikiną bevalgantį savo kepsnį, - gal galėtum užsakyti dar vieną kokteilį, - atsargiai paklausiau.
- Taigi, tau patiko, - nusijuokė jis ir paprašė padavėjos dar vieno kokteilio.
- Tėtis visą gyvenimą sakydavo, kad gerti kažką stipresnio galėsiu tik būdama pilnametė, taigi pagaliau man aštuoniolika! - nusijuokiau ir paėmiau pilnutėlę stiklinę kokteilio.
- Tik nepadaugink, - nusijuokė jis ir vėl įniko į savo kepsnį.
***
Luke POV
- Rose, gal tu daugiau nebegerk, - man vos pavyko kažką jai pasakyti, negalėjau nustoti juoktis iš jos pasakojimų apie poliarinių meškų gyvenimą.
- Aš visai nedaug išgėriau, - sukiodama rankoje ketvirtą kokteilio stiklinė kalbėjo ji, - o poliarinių meškų gyvenimas tikrai įdomus, - įrodinėjo savo tiesą ji. Rose dabar buvo visiškai atsipalaidavusi ir nerūpestinga. Ji visuomet linksma, tačiau alkoholis šį faktą tik išryškino, - eime pašokti, - išsišiepė ji ir sugriebusi mano ranką nusitempė į šokių aikštelę kur jau buvo keli žmonės .
- Taigi tas tavo vaikinas, - prabilau aš, - kaip jis žuvo? – paklausiau tikėdamasis jos nesupykdyti.
- Jis važiavo pas mane ir pateko į avariją, - pasakė ji ir giliai įkvėpė, - vis dar negaliu patikėti, kad jo nėra, tai tiesiog neįmanoma, - jos akyse pradėjo kauptis ašaros. Velniava, aš ją čia atsivedžiau ne verkti.
Mane išgelbėjo OneRepublic – Love Runs Out daina. Rose ji patiko ir sugriebusi mano ranką ji pradėjo šokti.
- Žinai, o aš buvau susidariusi truputį prastesnę nuomonę apie tave, - sumurmėjo ji pasistiebusi kad pasiektų mano ausį, nes per muziką nieko nesigirdėjo, - tu visai mielas vaikinas.
- Čia kalba Rose ar alkoholis? – nusijuokiau aš, nes Rose kelis kartus vos nenukrito.
- Tikriausiai abu, - nusišypsojo ji ir patraukė mūsų staliuko link, - eime aš tau papasakosiu ką man patinka veikti, - pradėjo kikenti ji.
- Aš manau jog mums jau derėtų eiti namo, - pabandžiau pakeisti jos pasirinkimą, tačiau ji manęs nesiklausė ir nužingsniavo prie staliuko.
Po ilgo klausimosi apie televizijos laidas ir mokyklos gyvenimą man pavyko ištempti Rose iš to nelemto baro ir įsodinti į taxi.

***

Sveiki! Dalinuosi dar viena dalimi, tikiuosi jums patiks. Kaip visuomet prašau jūsų palaikymo ir nuomonių, norėčiau pamatyti jūsų įžvalgas. Nepamiškite paspausti Vote. Jei jums patiko mano rašymo stilius, kviečiu skaityti naują mano istoriją "Eden". :) <3