10571 [Baigta]

3 Dalis

-  Taigi pirma diena reabilitacijos centre. Nežinau kodėl bet vakar per  pokalbį su daktaru užsiminiau apie savo video dienoraštį ir tuomet jis  patarė tęsti jį ir toliau. Jo manymu tai man padės susitaikyti su  savimi, kad ir ką tai turėtu reikšti.
Nepaisant visko šiandien  atsibudau labai anksti, negaliu ramiai miegoti. Na kol kas čia nėra taip  blogai kaip galvojau. Visas personalas labai malonus tik su mumis čia elgiasi tarsi visi čia esame tiksinčios laiko bombos, o tai nervina.
  Na gera žinia ta, kad šiandien pradedu muzikos terapiją, be to aš  prisiverčiau atsakyti į draugių skambučius ir SMS žinutes. Manau Charles  nebūtų norėjęs, jog prarasčiau draugus. – sumurmėjau paskutinius  žodžius ir išjungiau kamerą.

***
Dar kartą pasitikslinusi kabineto numerį einu ilgu koridoriumi ieškodama tinkamo skaičiaus.
  - Atleiskit, bet niekaip negaliu rasti 208 kabineto. Gal žinote kur  galėčiau jį rasti? – paklausiau jauno šviesiaplaukio vaikino.
- Taip žinau. Tau pasisekė, aš pats ten einu ir galiu tave palydėti. – nusijuokė vaikinas.
- Ar ir tau paskirta muzikos terapija? – paklausiau jo.
- Ne aš mokau groti. – nusišypsojo ir paaiškino jis.
- Aa. – nutęsiau.
- Tu tikriausiai Rose. Aš Luke, malonu susipažinti. – ištiesė ranką jis.
- Malonu. – sumurmėjau sau po norimi ir greitai paleidau paspaudusi jo ranką.

  Luke atidarius kabineto duris pirmas man į akį kritęs dalykas buvo  ryškiai salotinės sienos ir kampe sudėtos gitaros. Tada jis pamojo ranka  į dvi šalia stalo esančias kėdes ir pasiėmęs vieną iš jų apsuko atlošu į  priekį ir atsisėdo prieš mane.
- Ar esi kažkada grojusi? – maloniai paklausė jis.
- Ne, nesu. – tyliai atsakiau vis dar analizuodama jį akimis tarsi robotas.
- Šviežia mėsa. –nusijuokė jis, bet pamatęs mano žvilgsnį surimtėjo. – Sunki publika. – suburbėjo sau po nosimi.
- Tu per jaunas būti mokytoju. Tu beveik mano metų. – abejojančiu, tačiau griežtu balso tonu išrėžiau jam.
- Na aš čia tik laikinai. Aš su kitais grupės narias čia mokau muzikos tokius kaip tu. – paaiškino Luke.
- Tokius kaip aš? Ką tai turėtu reikšti? – piktai paklausiau.
- Na centro lankytojus. Nesuprask kaip nors kitaip. – nusijuokė jis ir nusišypsojo.
- Atleisk, kad užsipuoliau. – tyliai murmtelėjau.
- Nieko tokio. Tai gal pradėkime nuo gitaros? – pasiūlė jis.

***
- Kaip tu nesupranti, jog akordą reikia spausti ne trimis, o dviem pirštais? - nervingu balsu kalbėjo Luke.
- Atsiprašau už tai, kad paėmus gitarą į rankas, pirmą kartą gyvenime, nemoku su ja groti, - burbtelėjau nusisukusi.
  - Neburbėk, o mokykis, pati nepanorai būti mokoma ilgametės patirties  turinčio mokytojo, - gurgštelėjo vandens ir tęsė savo kalbą jis, - kol  gerai nesugrosi melodijos, nė negalvok eiti namo. - tvirtai nusprendė  jis.
- Negąsdink manęs, - burbtelėjau ir pradėjau groti iš naujo.
Baigus groti nelemtą melodiją išgirdau lėtą plojimą, atsisukusi į Luke pamačiau jog jis vos tramdo juoką.
- Nagi, kas dabar nepavyko? – suraukiau antakius ir įsispoksojau jam tiesiai į akis.
  - Rose, - kikendamas išspaudė mano vardą, - galbūt tu kelias minutes  pailsėk, - pasakė ir švelniai patapšnojo man per petį. Atsidusau ir  padėjau gitarą ant grindų.
- Galbūt aš tiesiog nesutverta groti gitara? – paklausiau.
  - Muzikinę klausą tu turi, tereikia praktikos, - šyptelėjo jis. Tokio  atsakymo nelaukiau. Norėjau, kad jis pasakytų, jog man su gitara nieko  neišeis ir, kad verčiau kuo greičiau iš čia dingčiau ir neeikvočiau jo  brangaus laiko, tačiau kaip matau jam manęs gaila. Įdomu kodėl?
-  Bet aš groju jau beveik tris valandas ir man neišeina sugroti nelemtų  keturių akordų, - piktinausi žiūrėdama kaip vaikinas vėl vos tramdo  juoką, galbūt man viską mesti ir nesilankyti šiose nelemtose pamokose?  Aš čia net ne savo noru.
- Gerai, pabandyk dar kartą, dabar pasistenk ir galbūt galėsi eiti, - šyptelėjo jis ir įdavė man į rankas gitarą.
Tačiau po šio karto sekė dar vienas, po jo dar keli. Grojau tikriausiai amžinybę.
- Man siaubingai skauda pirštus, galbūt galiu eiti namo? – paprašiau Luke kuris vis dažniau žvilgčiojo į savo telefoną.
- Taip, šiandien užteks, - pasakė jis.
Padėjau gitarą į jos vietą ir pasiėmusi rankinę patraukiau durų pusėn. - Geros dienos, - šyptelėjau atsisukusi.
  - Tikiuosi dar pasimatysime? – paklausė jis ir įsistebeilijo man į  akis. - Nežinau, - murmtelėjau ir nusukau akis į lietaus lašus ant  lango, negalėjau atlaikyti jo mėlynų akių žvilgsnio.
- Rose, ateik rytoj, - pasakė jis ir žvilgtelėjęs į telefoną pridūrė, - lauksiu tavęs antrą popiet, nedrįsk neateiti.
- Hmm...- nutęsiau ir kelias sekundes pastovėjusi prie durų nusliūkinau koridoriumi.
***
  Keistas jausmas groti gitara. Niekada tuo nesižavėjau. Tikriausiai  visos mano draugės moka ja groti arba bent jau apsimeta, kad moka, o aš  ją šiandien pirmą kartą paėmiau į rankas. Ir man iš tiesų nepatiko. Per  sunku. Niekada nemėgau sunkumų, tai prastas bruožas, tačiau negaliu  nieko pakeisti.
Nužingsniavau į savo nedidelį kambarėlį kurį man  suteikė klinika toms kelioms dienoms. Gitaros pamokas lankysiu tris  kartus per savaitę, jeigu po mėnesio mano būsena nepasitaisys gydytojas  ieškos naujo gydimo.
Kambarys nebuvo niekuo ypatingas šalia sienos  nedidelė viengulė lova su rausvu pledu, naktinis stalelis, drabužių  spinta, šviestuvas ir pakankamai didelis langas už kurio buvo metalinės  grotos. Tikriausiai čia pasitaikydavo savižudybių. Nenuostabu.
  Padėjau savo rankinę ant stalelio ir atsiguliau ant lovos. Tikriausiai  šiandien pirmoji diena kai bendravau su kažkokiu kitu žmogumi daugiau  nei su Helen. Tėtis apsidžiaugtų, o aš tiesiog nuliūdau ir prisiminiau  senas geras dienas kai kartu su Charles vaikščiodavome po parkelį esantį  šalia mokyklos ir tiesiog gerai leisdavome laiką. Daugiau niekada su  niekuo neturėsiu tokio laiko kokį turėjau su Charles. Jis  nepakartojamas.
***
Atsibudau nuo beldimo į duris. Virš durų kabėjąs laikrodis rodė 8 vakaro.
- Kam po velnių ko prireikė, - suburbėjau ir spėjusi žvilgtelėti į savo sutinusį nuo ašarų veidą atidariau duris.
- Labas, - pamačiau linksmą savo grojimo mokytojo veidą.
- Kas atsitiko? – pavargusiu balsu paklausiau.
  - Norėjau paklausti ar galėtum rytoj ateiti truputį ankščiau į pamoką? –  paklausė vis dar su plačia šypsena, - vėliau galėsi ateiti į mūsų  grupės koncertą, tau tuėtų patikti.
- Galėčiau ateiti ankščiau, - murmtelėjau sau po nosimi.
  - Galbūt norėtum nueiti į klinikos kavinę arbatos? – maloniai  pasiteiravo vaikinas ir pasitaisė savo plaukus. Jis taip daro beveik kas  penkias minutes, tai mane erzina.
- Ateisiu devintą ryto. Tau tiks? – ignoravusi jo pasiųlyma dėl arbatos paklausiau.
- Taip, - atsakė jis, tačiau plačiąją šypseną jo veide buvo pakeitusi rimta mimika.
- Iki, - burbtelėjau ir užtrenkiau duris jam prieš nosį.
  Ko jis tikisi? Kad eisiu su juo po pirmos gitaros pamokos? Atėjau čia  susitvarkyti emocijų, o ne ieškoti Charles pakaitalo, be to joks  australišku akcentu kalbantis blondinas nepakeistų mano Charles. Man net  nepatinka australiškas akcentas, kartais nesuprantu ką jis pasako.
***
  Atsibudau anksti. Kaip visuomet pirmoji mintis buvo, kad Charles vis  dar su manimi, o vėliau sunki našta užgriūdavo mane ir akys  prisipildydavo ašarų, tačiau šiandien verkti aš nenorėjau. Apsirengiau  ir perbraukiau blakstienas tušu – dėl visa ko naudojau atsparų  vandeniui.
Nusileidau į klinikos kavinę pusryčių. Pamačiau prie  vieno stalo sėdintį Luke su keliais kitais vaikinais. Jie manęs  nepastebėjo. Paėmiau savo padėklą su pusryčiais ir patraukiau į  nuošaliausią kavinės kampą prie staliuko skirto dviems. Praryjau keletą  kąsnių, bet daugiau nebenorėjau, tad grugšnojau vandenį. Buvo likusi  valanda iki mano gitaros pamokos, nesugalvojau ką veikti. Visos mano  mintys sugrįždavo prie Charles. Kad ir kaip bebūtų liūdna ir skaudu  norėjau jį kuo greičiau išmesti iš galvos, bet žinojau, kad tai  neįmanoma.
Luke su savo draugais išeidinėjo iš kavinės ir sveikinosi  su kitais klinikos pacientais,bet kai pažiūrėjo į mane aš nusukau  žvilgsnį. Tikrai nežadu su juo bičiuliautis.
***
Uždariau savo  kambario duris ir žingsniavau koridoriumi link gitaros pamoku kabineto.  Kad ir kaip bebūtų keista šiandien groti norėjau, nors žinau, kad man  nieko nepavyks, bet galbūt bent jau prasiblaškysiu.
- Labas, - pasisveikinau atidariusi duris. Vieno dalyko gailėjausi – kodėl nepasirinkau kito mokytojo?
  - Sveika, - išsišiepė Luke ir padėjęs gitarą ant stalelio priėjo prie  manęs, - kodėl šiandien kavinėje nepasisveikinai? Nejau mama tavęs  nemokė mandagių manierų? - ,,pasipiktinusiu'' tonu prakalbo jis.
- Aš negyvenu su mama, - atsakiau. Kodėl jis tiesiog nemoko manęs groti? Juk vidurinėje su mokytojais nesibičiuliaudavau.
- Ak, atleisk, - atsiprašė jis, iš akių matėsi, kad pasijautė nepatogiai, - nejaugi aš paliečiau problemą dėl kurios tu čia?
  - Nejau tau viską reikia žinoti? – sumurmėjau. Jis man priminė mažą,  smalsų vaiką kuris dėl atsakymo į klausimą ,,kodėl skraido paukščiai?''  nukeliautų į Pasaulio kraštą.
- Jeigu ne paslaptis, jeigu paslaptis pasistengsiu kol kas neklausinėti, - pabrėždamas žodį ,,kol kas'' atsakė.
- Paslaptis, - suburbėjau ir mano akys prisipildė ašarų. Kodėl aš po velnių verkiu jo akivaizdoje?
  - Ei, atsiprašau, nenorėjau paklausti kažko ne to, atleisk, tiesiog  bandau su visais mokiniais bendrauti maloniai, - atsiprašinėjo jis ir  padėjo ranką man ant peties. Nusibraukiau ašarą nuo skruosto ir  priartėjau prie gitarų stovo.
- Galbūt pradėkime pamoką, - pasakiau jau tvirtesniu tonu.

***

Sveiki! štai ir dar viena istorijos dalis. Tikiuosi, kad jums patinka ir laukiu nuomonių bei vote :) Taip pat nepamirškit paskaityti kitą mano istoriją - ,,Eden'' :) Ačiū už palaikymą <3