10571 [Baigta]

17 Dalis

Už durų stovėjo moteris šviesiai rudomis garbanomis kurias mačiau tik vaikystės nuotraukose.

- Sveika. – pasakė ji, o aš stovėjau negalėdama pratarti nei žodžio.

- Eee.. – išspaudžiau ir žingsniu atsitraukiau nuo durų.

- Galiu užeiti? – paklausė mama.

- Nemanau. – murmtelėjau, tačiau neuždariau durų ir žiūrėjau į ją suraukusi antakius. Kodėl ši moteris čia atėjo dabar? Ko jai prireikė?

- Rose, kaip tu užaugai. – tarė ji su šypsena veide, tačiau akyse spindėjo ašaros.

- Hm...- nutęsiau, nes neradau tinkamų žodžių, negalėjau nieko pasakyti, buvau tiesiogine to žodžio prasme – priblokšta.

- Helen taip pat čia? – paklausė moteris, o aš tik nežymiai linktelėjau, - kaip norėčiau ją pamatyti, tikrai negaliu užeiti? – pasikartojo ji, o dabar aš papurčiau galvą ir keliais judesiais uždariau duris tiesiai jai prieš nosį.

- Helen! – sušukau, tačiau nesulaukusi atsakymo supratau, jog ji vis dar savo kambaryje pyksta ant visko kas juda, - po velniu, Helen, ateik čia! – griežtai sušukau ir išgirdau kaip prasiveria jos kambario durys.

- Ko tu nori, Rose? – piktai paklausė ji.

- Prašau, nusileisk laiptais. – paprašiau jos.

- Kas tau darosi kodėl tu vaikštai ratais kaip koks nors tigras? – paklausė sesuo.

- Pasakyk man atvirai, - sustojau ir įsižiūrėjau jai į akis, - ar tu norėtum, kad mama grįžtų?

- Kodėl tu manęs šito klausi? – nieko nesupratusi susiraukė ji.

- Atsakyk. – liepiau.

- Norėčiau, žinoma, kad norėčiau. – atsakė ji ir atsisėdo ant laiptų pakopos.

- Tuomet, puiku, tavo noras išsipildė, ji tikriausiai vis dar už durų, - pakėlusi toną kalbėjau ir ranka mostelėjau į duris.

- Rose, kas tau darosi? Galbūt tau reikėtų pas savo gydytoją nueiti ne pirmadienį, o šiandien? – piktai murmėjo Helen.

- Po velnių, Helen, aš ką tik kalbėjau su mūsų mama ir užtrenkiau duris jai prieš nosį. – rėkavau aš, o sesuo vis dar žiūrėjo į mane kaip į beprotę, - įsitikink tuo pati. – pridūriau ir nuėjusi atvėriau duris už kurių atsukusi nugarą stovėjo moteris.

- O Dieve, - nutęsė Helen ir atsistojusi priėjo arčiau, - mama? – paklausė ji priėjusi prie durų slenksčio kur stovėjau aš.

- Helen, - staigiai atsisukusi moteris tiesiog nušvito.

- Ką tu čia veiki? – paklausė sesuo, o aš tiesiog stovėjau vis dar netekusi žado.

- Jeigu leistumėte man užeiti, viską paaiškinčiau. – pasakė moteris, o Helen atsitraukė nuo durų taip leisdama jai užeiti.

- Žinau, jog jūs galvojate, kad aš jus palikau ir net nesidomėjau kaip jūs gyvenate, tačiau jūs klystat, - kalbėjo moteris ir apžiūrinėjo mūsų namus, - beje jūsų tėvas namuose?

- Ne, - myktelėjau ir žvilgtelėjau į Helen kuri dabar stovėjo iš nuostabos truputį pravėrusi lūpas.- Taigi, gal jau galėtume išgirsti pasiaiškinimą kodėl tu praleidai visus mūsų gyvenimus ir dabar čia atsidūrei iš niekur nieko?

- Žinoma, bet galbūt galėčiau gauti stiklinę vandens? Kelionė labai išvargino. – paprašė moteris.

- Hm, žinoma. – sumurmėjo Helen ir nuėjo į virtuvę, aš nužingsniavau paskui ją. – Rose, ji visiškai nepasikeitė nuo paskutinio karto kada ją mačiau. – sušnabždėjo sesuo pamačiusi jog atsekiau ją.

- Bet kodėl dabar ji čia? – vis dar piktai pasakiau aš.

- Nežinau, galbūt ji mums pasakys tiesą, o galbūt išgalvos kokį nors pasiteisinimą, bet nesvarbu dabar ji čia. – kalbėjo Helen pildama į stiklinę vandenį.

- Geriau jau pasiteisinimas būtų įtikinamas. – myktelėjau ir paskui seserį nuėjau į svetainę kurioje ant sofos jau buvo įsitaisiusi moteris, tačiau ji sėdėjo įsitempusi lyg svarbiausiame gyvenime pokalbyje.

***

- Šį pokalbį dėliojau galvoje šimtus kartų, tačiau dabar nebežinau nuo ko pradėti. – nedrąsiai pasakė moteris laikydama rankose vandens stiklinę.

- Galbūt pradėk nuo to kodėl mus palikai. – tvirtai ir užtikrintu balso tonu išbėriau sakinį.

- Galbūt jums bus sunku patikėti, tačiau tiek metų nebuvau jūsų gyvenime tikrai ne savo noru, - atsakė ji, - tikriausiai judviejų tėvas daug nuo jūsų nuslėpė, kitaip dabar neturėtume šio pokalbio.

- Ką bandai pasakyti? – išlemeno Helen, kuri gniaužė kumščius spausdama krėslo rankeną.

- Mudu su jūsų tėvu išsiskyrėm. Pamenu tada mudu nesikalbėjome be advokatų, tačiau priėmėme sprendimą, jog namą kuriama tada gyvenome parduosime. Na, o dėl jūsų susitarėme, jog vieną savaitę gyvensite su manimi, kita su tėvu. Gailiuosi, jog šis sprendimas buvo priimtas be teismo pagalbos, kitaip galbūt būčiau mačiusi kaip užaugo mano dukros. – pamačiusi mūsų su Helen minas, ji trumpam nutraukė pasakojimą.

- Jei viskas buvo sutarta, kodėl tu dingai? – sumišusi paklausiau.

- Maždaug mėnesį po skyrybų, mano kompanija išsiuntė mane dviem savaitėm į Ameriką, ten turėjome pasirašyti kažkokį svarbų kontraktą, tad jūs likot su savo tėvu. Kai grįžau, nuvažiavau į pastatą kur gyveno Steve, tačiau nei jūsų nei Steve ten nebebuvo. Kaip vėliau sužinojau jis išsikraustė ir niekas nežinojo kur.

- Iš kur mum žinoti, kad tu nemeluoji? – paklausė Helen.

- Turiu daug įvairiausiu dokumentų. Be to Helen tu turėtum prisiminti, kad anksčiau mes gyvenome ne Londono priemiestyje. – atsargiai atsakė ji.

- Buvau per jauna. Nieko nepamenu. – pagalvojusi pareiškė Helen.

- Po pusės metų su policijos pagalba radau jus. Tas šunsnukis išsivežė jus į Londoną. Visai buvau pamiršusi, kad ten gyveno jo brolis. Aš stengiausi su jumis susisiekti, bet jis tikriausiai išmetė visus mano laiškus.

- Taigi, tu nori pasakyti, kad dėl visko kaltas tėtis? – susiraukiau. – jeigu tu sakai tiesą vis tiek būtum suradusi mus mokykloje ar panašiai, juk mūsų vardų niekas nepakeitė.

- Vieną dieną aš sutikau žmogų kurį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, tikriausiai kuriai nors iš jūsų jau teko tai patirti, - kalbėjo ji, o mes su Helen giliai įkvėpėme, - jis puikus žmogus, tačiau gyvena Amerikoje, kad galėčiau išlaikyti mūsų santykius turėjau važiuoti su juo į Ameriką, mano amžiaus santykiai per atstumą yra juokingas dalykas. – kalbėjo ji, tačiau aš ją pertraukiau.

- Tavo meilės reikalai mums ne itin rūpi. – sumurmėjau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.

- Išvažiavau paskui jį į Ameriką, susilaukiau vaiko, tuomet vėl pradėjau ieškoti jūsų, skambinau jūsų tėvui, tačiau jis nesiteikė su manimi kalbėti, tuomet kaip ir tu minėjai, - žvilgtelėjo ji į mane, - bandžiau ieškoti jūsų mokyklos, tačiau tėvas tikriausiai leido jus į vieną iš privačių įstaigų kuriose man nesiteikė pasakyti ar jūs ten mokotės.

- Palauk, palauk, tu nori pasakyti, kad mes turime brolį ar sesę? – paklausė Helen.

- Brolį, jam septyneri, - nusišypsojo moteris, - jeigu norėsite galėsite susipažinti, jis ir mano vyras atvyko kartu.

- Hm.. – numykiau nesugalvodama ką pasakyti.

- Taigi pasakiau viską ką norėjau, - atsiduso ji ir atsistojo, - čia mano telefono numeris ir viešbučio adresas – jeigu norėsite susisiekti. – šyptelėjo ji, - labai tikiuosi, kad norėsite.

- Aš taip pat tikiuosi. – sumurmėjo Helen ir paskui moterį nužingsniavo prie laukųjų durų.

- Tikriausiai iki pasimatymo, - nusišypsojo ji.

- Iki. – pasakiau ir Helen uždarė duris. – ką manai? – paklausė sesuo žiūrėdama tiesiai man į akis.

- Nebežinau kuo tikėti, - sumurmėjau, - ji ateina čia pasako, kad dėl visko kaltas tėtis, užplūsta žiniomis, kad mes turime brolį ir panašiai.

- Tačiau neatrodė, kad ji meluotų. – gūžtelėjo pečiais Helen, tačiau mūsų pokalbį sutrukdė durų skambutis.

- Atidaryk, tikriausiai ji kanors pamiršo. – pasakiau sesei žiūrinčiai į mane klausiamu žvilgsniu.

- Ak, čia tik tu. – išsišiepė Helen vos atidariusi duris.

- Kokia ten moteris stovi ir žiūri į jūsų namus? – paklausė Ashton.

- Mūsų mama. – šyptelėjau aš priėjusi prie jų įsitikinti, kad nėra Luke.

- Ką? – susiraukė vaikinas ir apkabino Helen.

- Būtent. – sumurmėjo ji.

- Susiraskit kambarį. – susiraukiau kuomet jie nusprendė pasibučiuoti.

- Nesikarščiuok, netrukus ateis Luke. – nusijuokė Ashton priversdamas nusijuokti ir mane, - galėsit papasakoti mums abiems šį reikalą. – pridūrė jis, o aš pažiūrėjau per langą.

- Ji vis dar čia stovi, ko ji laukia? – susiraukiau ir užtraukiau užuolaidą.

- Galbūt ji laukia taxi arba savo vyro, - gūžtelėjo pečiais Helen ir atsisėdo ant sofos.

- Ji turi vyrą? – susiraukė Ashton.

- Laukiam Luke, išgirsite istoriją. – priminiau aš, o jis giliai atsiduso.

- O jis kaip visuomet vėluos. – susiraukė vaikinas.

- Neverkšlenk, - nusijuokė Helen, - kodėl jūs neatvykot kartu?

- Jis vis dar studijoje, man pavyko ištrūkti ankščiau. – išsišiepė jis.

Dar kartą žvilgtelėjau pro langą – moters nebebuvo, tikriausiai ji laukė taxi.