10571 [Baigta]

10 Dalis

Rose POV
Vaikštinėjau po savo kambarį ir ieškojau tinkamos palaidinės prie juodų paprastu džinsų. Girdėjau, kad ir Helen kažkur ruošiasi tikriausiai vėl kažkur eis su Lisa.
Kadangi jau buvo puse šešių vakaro man reikėtų paskubėti. Kaip pastebėjau Luke niekada nevėluoja, na bent nevėlavo.
- Rose, aš jau einu, - šūktelėjo Helen, - jeigu reikės skambink, - pridūrė.
- Gerai, iki, - atsakiau ir paėmusi pirmą pasitaikiusią palaidinę, užsidėjau ir paėmusi švarkelį nulipau laiptais žemyn.
Man bežaidžiant kažkokį žaidimą savo telefone išgirdau durų skambutį – tikriausiai Luke.
- Labas, - nusišypsojau atidariusi duris.
- Sveika, tu jau pasiruošus? – paklausė jis.
- Taip, galime važiuoti, - pasakiau ir uždariusi duris nuėjau šalia jo link taxi, - taigi kur mes važiuojame? – paklausiau kai Luke pasakė taxi vairuotojui kažkokį adresą.
- Į vieną mielą kavinę, - atsakė jis, - šalia yra gražus parkas, - šyptelėjo ir nusisuko į langą.
Ilgą laiką trukusi tyla mane erzino, bet nežinojau ką pasakyti, kad ją išsklaidyti. Dar niekada nesijaučiau taip nejaukiai prie Luke, jis tai žvilgčiojo į mane, tai nusisukdavo į langą.
- Hmm... – nutęsiau, - kaip sekasi? – paklausiau ir žvilgtelėjau jam į akis.
- Viskas gerai, - pasakė jis ir trumpai šyptelėjo. Arba jis nenorėjo kalbėtis arba man tik taip atrodė, tačiau po šių žodžių vėlgi įsivyravo tyla.

Helen POV
- Labas, - plačiai nusišypsojo Ashton pamatęs mane artėjančia prie kavinės.
- Jau senai lauki? – paklausiau pažiūrėjusi į laikrodį.
- Ne, kelias minutes, - atsakė jis, - eime? – paklausė ir parodė į lauke sustatytus stalelius. Šiandien buvo labai šilta ir saulėta diena, taigi būti lauke buvo puiki mintis.
- Galėčiau susigrąžinti savo laikrodį? – nusijuokiau mums atsisėdus.
- Ak taip, žinoma, - pasakė Ash ir pradėjo ieškoti kišenėje, - štai tavo laikrodis.
- Labai ačiū, kad kur nors jo nepametei ar nepardavei, - pajuokavau ir priverčiau jį nusijuokti.
- Taigi, dėl vakar, - truputį surimtėjąs prakalbo jis.
- O kas dėl vakar? – suraukusi antakius paklausiau.
- Na, jei tu manai, kad viskas per greitai ir panašiai, - gūžtelėjo pečiais jis.
- Su vakar viskas gerai, - nusijuokiau aš ir pamačiau kaip jis nuleidžia pečius lyg nuo jų būtų nukritusi didžiulė našta, - jeigu leidau taip suprasti pabėgdama šiandien iš ryto, tai atsiprašau, - nusišypsojau.
- Na, dabar jau žinau, kad viskas gerai, - nusišypsojo jis ir suėmė mano ranką kuri gulėjo ant stalo, - tu labai graži, - nusišypsojo jis.
- Ačiū, - truputį susigėdusi padėkojau ir nubraukiau plaukų sruogą nuo veido.
Rose POV
- Niekada netikėjau, kad žmogus gali suvalgyti tiek bananinio pyrago vienu metu. – pasakiau tarp ilgų juoko pauzių.
- Tada tikriausiai aš vienas iš milijono. – atsakė Luke šluostydamas veidą servetėle.
- Žinai Amerikoj galėtum būti profesionalas besivaržantis valgytojas, ar kaip ten jie vadinami. – nutęsiau suabėjojusi savo žodžiais.
- Galbūt tavo tiesa. – nusijuokė jis ir gurkštelėjo colos.
- Sveikas Luke. – išgirdau vaikino balsą už savo nugaros.
- Tom! Bičiuli šimtas metų. – sušuko Luke, o aš įdėmiai pažiūrėjau į už manęs stovintį vaikiną. Jis buvo gan aukštas, trumpai kriptų plaukų ir dėvėjo raudonus marškinėlius su kažkokiu filmuko personažu.
- Nemačiau tavęs kokius metus. – pasakė vaikinas, o aš akimis grįžau prie Luke.
- Oj koks aš nemandagus. Rose susipažink čia Tom,- parodė jis į vaikiną, - jis buvo mano mokinys centre kaip ir tu.
- Sveikas, aš Rose. – pasisveikinau, o vaikinas nusišypsojo.
- Luke, radai tikrą gražuolę. Kad ir ką jis tau pasakė, kad su juo draugautum, netikėk. – juokaudamas sušnabždėjo jis, o mes su Luke ėmėm purtyti galvą.
- Ne, ne mes ne kartu. – beveik choru neigėme vaikino žodžius.
- Nieko prieš, jei prie jūsų prisijungsiu? – paklausė Tom.
- Ne, pirmyn sėsk. – Luke norėjo kažką sakyti, tačiau man jį aplenkus nutilo.
- Gal ir pasirodysiu labai tiesmukas, bet Rose už ką tu centre? –išpyškino Tom.
- Tom !- sušuko Luke.
- Luke, jis nepasakė nieko blogo. Mano vaikinas žuvo autoavarijoje ir po to tapau užsidariusiu nervų kamuoliu. – po savo žodžių gurkštelėjau gėrimo.
- Mano sesuo nusižudė ir mano padėtis pasidarė panaši kaip tavo. – išpyškino jis, o Luke žiūrėjo į mūsų tiesmukumą labai suglumusiu veidu.
- Aš einu užsakysiu daugiau gėrimų. Aš greit. – pasiteisino Luke ir pakilo nuo stalo.
Pakilęs iš savo vietos, su kiekvienu žingsniu Luke labai keistai stebėjo mus su Tom. Nejaugi jis pavyduliauja? Nebesuprantu jo veiksmų.
- Tagi kaip pamokos? – paklausė Tom.
- Nemanau, kad iš manęs bus gera gitaristė. – pasakiau, o Tom nusijuokė.
- Ar jis vis dar glosto gitaros kraštą, jei kur nors trinkteli? – parodė pirštu į Luke Tom.
- Taip taip, o aš visada sakau gal jus palikti dviese? – pasakiau o mes prapliupome juoktis, kai tuo metu grįžo Luke.
- Kas juokingo? – paklausė jis, o mes ėmėme dar labiau juoktis, - kas? – suinkštė jis, - baikit!
- Nieko, viskas gerai, - truputį nusiraminęs atsakė Tom, - taigi, Rose, tu iš Londono?
- Ne, aš gyvenu priemiestyje, - atsakiau ir nusišypsojau, - o tu?
- Grynas londonietis, - nusijuokė jis, - tėvai išsiskyrę, tėvas išvyko į Airiją su kažkokia kekše, o mama gyvena su savo broliu Škotijoje, - pasakojo jis, man patiko toks vaikino atvirumas, - gyvenau su seserimi, tačiau tada, kaip jau minėjau, ji nusižudė, - gūžtelėjo jis pečiais lyg jam nerūpėtų, tačiau iš jo liūdno žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis pasiilgo savo šeimos, - dabar gyvenu vienas didžiuliame bute.
- Tom, nemanau ar Rose labai įdomi tavo gyvenimo istorija, - įsiterpė Luke.
- Ne, viskas gerai, man įdomu, tikrai įdomu, - paprieštaravau, žvilgtelėjau į Luke kuris buvo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir nemaloniu žvilgsniu žiūrėjo į mane. Tom gurkštelėjo savo gėrimo ir vėl prakalbo.
- Taigi, jeigu jūs ne pora ką veikiate šiame romantiškame restorane? – nusijuokė vaikinas.
- Aš tiesiog norėjau ištrūkti iš namų, o Luke mane nusivežė čia, - paaiškinau jam.
- Supratau, - nusišypsojo Tom, - kur žadi mokytis?
- Kol kas dar nenusprendžiau. Pirmiau man reikia atsigauti nuo visos šios painiavos, - gūžtelėjau pečiais aš.
- Suprantu tave, - pasakė jis ir nuo jo veido dingo šypsena, - bandžiau įstoti į Astoro koledža.
- Menai? – kilstelėjau antakį aš, Tom neatrodė vienas iš meniškiausių žmonių kokį pažįstu.
- Taip, aš tapau, - šyptelėjo jis.
- Oho, - nusistebėjau, - na ir kaip tave priėmė?
- Na, aš vėluoju visus metus, - murmtelėjo jis, - jie sakė, kad praneš vasaros pabaigoje.
- Kas jeigu neįstosi? – susiraukiau.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais vaikinas, - galbūt važiuosiu į Ameriką.
Visą likusį vakarą praplepėjau su Tom. Luke nepratarė nė žodžio. Nesupratau kas jam darosi, na jei jis šitaip, tebūnie.
Tom pasirodė labai mielas ir įdomus vaikinas, mes turėjome labai daug bendro. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime sutikau tokį žmogų kuris būtų toks panašus į mane.
- Taigi, manau jog man jau derėtų važiuoti namo, - nusišypsojau ir pakilau nuo kėdės, - buvo labai malonu susipažinti Tom, - išsišiepiau ir padaviau jam ranką, - Luke tu dar lieki?
- Taip, - numykė jis ir net nesiteikė į mane pažiūrėti.
- Galbūt nori, kad tave parvežčiau? Juk važiuoti taxi nėra pigu, - pasisiūlė Tom.
- Jeigu tau nesunku, neatsisakysiu, - nusišypsojau, o tada į mane atsisuko Luke, pilnu pykčio ir nepritarimo veidu, tačiau nepratarė nė žodžio, - iki rytojaus, Luke, - murmtelėjau ir kartu su Tom nužingsniavau į mašinų aikštelę.
***
Luke POV

Niekaip negalėjau suprasti kuo Tom sužavėjo Rose. Na taip gal jis ir moka įsiteigti žmonėms, yra pakankamai išvaizdus ir panašiai, tačiau nesitikėjau to iš Rose. Ji atrodė tokia kuri prieš pasitikėdama žmonėmis ir pasakydama jiems ką nors asmeniško ištyrinėja juos google.
Žingsniavau namo ir kaltinau visą pasaulį, kad nusivežiau Rose į tą restoraną, jeigu ne aš ir mano pernelyg didelis noras ją sužavėti ji nebūtų susitikusi Tom ir jis nebūtų parvežęs jos namo, nebūtų kalbėjęs su ja visą vakarą ir panašiai.
Atrakinau duris ir išgirdau garsią muziką, tai reiškė, kad namuose visiems linksma ir jie pasiruošę švęsti.
- Labas, Luke, - man prieš nosį išdygo Michael, - kaip pasimatymas?
- Suknistai, - atsakiau ir numetęs raktus ant staliuko šalia durų nužingsniavau į svetainę.
- Ei, žmogau, kas nutiko? – paklausė Calum man nieko nesakius ir paėmus nuo stalo stiklinę alaus.
- Nieko, - numykiau ir atsisėdau ant sofos. Pamačiau kaip Ashton su plačia šypsena veide žiūri į savo telefoną. Dar šiandien dieną taip atrodžiau aš kai man rašė Rose.
- Kaip gali būti nieko jeigu tu grįžai iš pasimatymo ir nesidalini įspūdžiais arba neparsivedei čia tos merginos? – neatlyžo Cal.
- Tai net nebuvo pasimatymas, - iškošiau pro dantis.
- Bent vienam iš jūsų šiandien pasisekė, - su didžiuliu dubeniu traškučių rankose prakalbo Michael ir parodė pirštu į vis dar besišypsantį Ashton,- ar ne Ash? – garsiai paklausė jis.
- Ką? O Luke jau grįžai, - pažvelgė jis į mane, - kokia širšė tau įkando? – paklausė ir susiraukė.
- Man viskas gerai, - murmtelėjau aš.
- Jeigu viskas būtų gerai dabar sėdėtum su tokia veido išraiška kaip Ash, - pasakė Calum o Ashton iš kart nutaisė rimtą veido išraišką, - sakyk viską.
- Na gerai, - pasakiau ir atsidusau. Draugai į mane žiūrėjo kaip į kokį kino filmą, - nusivedžiau Rose į restoraną ir tuomet prisistatė Tom, jeigu prisimenat aš jį mokiau groti gitara, kažkada visi buvom nuėję į barą, - pasakojau aš, - jis prisėdo prie mūsų ir ji pradėjo jam pasakoti kone visą savo gyvenimo istoriją. Tada jis ją nuvežė namo, - užbaigiau pasakojimą.
- O tu visą laiką kol jie kalbėjosi sėdėjai ir nepratarei nė žodžio? – paklausė Ashton, jie pažinojo mane kaip nuluptą.
- Na aš bandžiau įsikišti, tačiau man nesisekė, - murmtelėjau aš.
- Paskambink jai, - mostelėjo ranka Calum.
- Ką? – susiraukiau.
- Paskambink ir paklausk kaip jai sekasi ir panašiai, - kalbėjo jis, - na, pasikalbėk su atvirai, kažkur skaičiau, kad merginoms tai patinka.
Atsistojau ir nužingsniavau į savo kambarį. Paklausysiu Calum patarimo, galbūt aš kažką ne taip supratau. Atsisėdau ant lovos ir surinkau Rose telefono numerį. Operatorės balsas pasakė, kad linija užimta. Tikriausiai kalbasi su seserimi ar kažkuo.
Po kelių minučių vėl pabandžiau skambinti - išgirdau tą patį operatorės balsą.
Praėjus dešimčiai minučių nuo pirmojo skambučio vėl pabandžiau. Pagaliau išgirdau pypsėjimą, o ne balsą pranešantį, kad linija užimta.
- Klausau, - išgirdau linksmą merginos balsą.
- Labas Rose, aš tau skambinau buvo užimta, - pasakiau aš.
- Sveikas Luke, taip aš ilgai kalbėjausi su Tom, mes turim tiek daug bendro tu net nepatikėsi, - nusijuokė ji. Šitas sakinys perskrodė mane kiaurai. Mergina kuri po tiek laiko pradėjo patikti įsimylėjo mano draugą, net ne draugą buvusį mokinį, - Luke tu vis dar čia?
- Emm taip, - murmtelėjau nežinodamas ką pasakyti jaučiausi lyg pervažiuotas asfalto lygintuvo.
- Taigi kodėl skambini? – vis dar linksmai paklausė ji. Tikriausiai pirmą kartą girdžiu tokį linksmą jos balsą.
- Norėjau paklausti ar rytoj ateisi į pamoką, - greitai sugalvojau.
- Taip žinoma ateisiu, - pasakė ji, - iki Luke, - atsisveikino ir padėjo ragelį. Nežinau kaip man jaustis. Stovėjau priešais sieną laikydamas telefoną rankoje ir supratau, kad aš niekada nepatikau Rose, ir tikriausiai nepatiksiu, tačiau aš nebūčiau aš jeigu nekovočiau iki paskutinio lašo.