10571 [Baigta]

2 Dalis

- Helen, Charles manęs dar nelaukia? – paklausiau sesės, kuri sedėjo atsirėmusi į milžinišką svetainės langą.
- Ne jo nėra. – ramiai atsakė ji.
- Tai kur jis galėjo pradingti? – murmtelėjau ir nusprendžiau paskambinti jam į namų telefoną. Galbūt jis užstrigo šeimos susitikime?
Surinkusi numerį laukiau kelis pyptelėjimus kol išgirdau neaiškų burbtelėjimą panašų į ,,klausau''.
- Charles? – pasiteiravau.
- Čia Alex, - visiškai nesusidomėjusiu, abejingu balsu prakalbo Charles brolis. Jis pora metų vyresnis, vaikystėje su juo bendravau, net buvome geri draugai, bet vidurinėje viskas pasikeitė. Jis buvo vienas iš ,,kietuolių'' kurie bėgiojo iš pamokų, parkelyje šalia mokyklos vis kanors rūkydavo ir tiesiog nekreipdavo dėmesio į paprastas merginas. Charles - visiška brolio priešingybė.
- Sveikas, čia Rose, Charles namuose? – paklausiau.
- Ne, jis prieš pusę valandos išvažiavo pas tave, - suburbėjo jis. Tikriausiai siekė kuo greičiau baigti pokalbį, nes buvau jam visiškai neįdomi.
- Jo pas mane nėra, galbūt kažkas nutiko? – paklausiau tikriausiai pati savęs, nes iš Alex atsakymo nesulaukiau, - aš pabandysiu jo paieškoti,- pasakiau ir dar ruošiausi atsisveikinti, tačiau Alex padėjo ragelį ir aš tiesiog išgirdau čaižų pypsėjimą.
Užsidėjau odinę striukę ir apsiėviau aulinukus, pasakiusi namiškiams, kad išeinu žengiau pro duris į lietingą anglišką pavasarį. Ėjau kelioliką metrų. Vėjas vėlė mano plaukus. Visuomet nemėgau vėjo, jis mane erzina. Iš susikaupusio lietaus debesies pradėjo kristi nedideli lašeliai.
Šalia posūkio į gatvę kurioje gyveno Charles pamačiau daug greitosios ir policijos mašinų žiburėlių. Mano širdis pradėjo plakti kaip pašėlusi. Negalėjau nė pagalvoti, kad ten galėtų būti Charles. Ne, ne, tai tiesiog neįmanoma. Pagreitinau žingsnį ir priartėjau prie mašinų ir žmonių susibūrimo. Pamačiau dvi sudaužytas mašinas, viena iš jų buvo apsivertusi ir atsitrenkusi į šviestuvą. Mašiną aš atpažinau. Mano akys prisipildė ašarų, bet aš judėjau pirmyn, norėjau sužinoti, kad jis gyvas, sveikas. Pamačiau jo tėvus ir atbėgantį Alex.
- Kas, kas nutiko? - priėjusi prie Charles tėvų paklausiau. Jo mama buvo įsikniaubusi tėčiui į ranką ir tik kūkčiojo.
- Charles, pateko į avariją, - drebančiu balsu atsakė man jo tėtis.
- Ir jis žuvo, - be užuolankų pasakė Alex artėdamas prie manęs,- jis žuvo per tave, jei ne tu ir tavo kvaili norai jis nebūtų niekur važiavęs, nebūtų žuvęs,- pro sukąstus dantis iškošė jis, bet pro ašaras aš nemačiau jo veido. Jis dar kažką kalbėjo, bet aš negirdėjau. Ašaros nesustodamos riedėjo mano skruostais ir aš kūkčiodama susmukau ant žemės. Jaučiau kaip visa drebu. Mano gyvenimas nebeteko prasmės.
***
Atmerkiau akis ir pamačiau jog esu savo kambaryje. Neprisimenu kaip čia atsidūriau. Ar viskas ką aš patyriau vakar buvo tik baisus košmaras?
Apsidairiau aplink ir ant naktinio stalelio pamačiau savo telefoną. Paėmiau jį ir pamačiau daug žinučių nuo draugių. Jos teiravosi kaip aš jaučiuosi. Tikriausiai viskas buvo tikra. Gerklėje atsirado didžiulis gumulas, o akys prisipildė ašarų. Viską mačiau pro miglą. Sugebėjau pamatyti atsiveriančias duris ir įeinančią Helen.
- Rose, - gailesčio pilnu balsu prakalbo ji. Sesuo devėjo juodą suknelę.
- Nejau visą tai tiesa? – kūkčiodama paklausiau.
- Dėja taip, mes su tėčiu einame į laidotuves tu eisi? – paklausė ji nors jau žinojo atsakymą. Tikriausiai net jei būčiau pasakiusi taip manęs nebūtų leidęs tėtis. Bandydama susitvardyti papurčiau galvą atsisakydama, tačiau visa tai tiesiog sukėlė didžiulį drebulį. Sesuo nusprendė palikti mane vieną ir išeidama uždarė duris, o aš tiesiog kūkčiojau. Man trūko oro, negalėjau kvėpuoti, bet negalėjau nustoti verkti. Gaudžiau orą kaip žuvis ištraukta iš vandens.
***
Praėjus trims dienoms po Charles mirties vis dar nesikėliau iš lovos. Vos atmerkusi akis visuomet pagalvodavau, kad tai tiesiog buvo baisus sapnas, tačiau susitaikiusi su realybe negaliu sustabdyti ašarų. Tėtis vengia eiti į mano kambarį, jam per sunku. Helen dažnai čia būna, bet taip pat neištvėrusi mano ašarų ir kūkčiojimo bangų tiesiog palieka mane vieną. Draugės bandė mane aplankyti, bet pamačiusi jas aš dar labiau nesitvardžiau.
Žinojau, kad elgiuosi kaip beprotė, bet paėmusi telefoną surinkau Charles numerį ir paskambinau juo. Nežinau ko tikėjausi. Girdėjau tik tuščią telefono linija kurioje skambėjo tik pypsėjimas.
- Rose, galbūt nori kurnors nueiti prasiblaškyti? – įėjusi į kambarį paklausė Helen.
- Ne, - murmtelėjau, nes per didžiulį gumulą gerklėje negalėjau kalbėti daugiau.
- Suvalgyk kanors, baigi sulysti, - stumtelėjusi arčiau manęs lėkštelę su vaisiais pasakė ji. Aš papurčiau galvą ir nusukau akis.
Kodėl blogiausi dalykai nutinka geriausiems žmonėms? Kodėl nukentėti turi didžiausias ir šilčiausias širdis turintys žmonės? Kodėl aš norėjau į universitetą važiuoti būtent tą dieną? Kodėl nepaklausiau jo ir nevažiavau kitą rytą. Alex buvo teisus sakydamas, kad aš kalta dėl jo brolio žūties.
***
Helen POV

Po dar vieno nesėkmingo bandymo prablaškyti sesę nusileidau į apačią. Beveik pasiekus laiptų apačią išgirdau kaip tėtis šaukė mano vardą.
- Kvietei? – paklausiau įėjusi į svetainę.
- Helen mes turim pasikalbėti dėl Rose. Aš suprantu, kad tai jai didelė netektis, bet ji negali sedėti ten užsidariusi visa amžinybę. – kalbejo jis.
- Suprask jai reikia laiko. – pasakiau nuleidusi balso toną, kad neišgirstų Rose.
- Yra tokia vieta, kur padeda susitaikyti su netektimis. Tai toks reabilitacijos centras. – ištiesė lankstinuką tėtis.
- Tu siūlai išsiusti ją į kažkokį centrą kaip kokią ligonę? – piktai atrėžiau jam.
- Helen, suprask tas centras tikrai geras. Mano bendradarbiui Peter ten tikrai padėjo. – susirūpinęs kalbėjo jis.
- Manai ji sutiks? –atsidususi paklausiau tėčio, nors giliai širdyje žinojau, kad ji ten nekels kojos. Rose užsispyrusi ir tai dažnai tai buvo viena iš geriausių jos savybių, bet dabar nebežinau kas bus toliau.

***
Praėjo dvi savaitės ir po ilgų įkalbinėjimų Rose pagaliau sutiko. Tačiau dabar ta mergina, kuri per dienas užsidariusi kambaryje, nebepanaši į mano seserį. Ji beveik nevalgo, retai kada kažką veikia ir jos konors paklausta atsako labai grubiai ar net kartais apšaukia. Aš greit turėsiu grįšti atgal į Londoną, juk universitetas nelaukia, o aš žūt būt noriu tapti gydytoja. Grįšiu padėti tėčiui tik savaitgaliais. Tikiuosi Rose tas reabilitacijos centras padės.

Rose POV
Žmonės sako, kad laikas – geriausias gydytojas. Tačiau tikriausiai tas kuris sugalvojo šitą posakį niekada neturėjo rimtos, nepataisomos problemos. Kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu, ir daugų daugiausia galim tikėtis, kad metams bėgant tas įrašas truputį nublanks, bet tikriausiai man to tikėtis neverta. Praradau per daug svarbų žmogų, per greitai, per anksti. Reabilitacijos centras tik tėčio užgaida. Jeigu toji programa man padės, padės tik trumpam. Didžiulės tuštumos mano širdyje neužpildys niekas. Niekada.
Užsegiau lagaminą ir pastačiusi jį ant ratukų lengvai ištempiau iš kambario.
- Tu jau pasiruošusi? – entuziastingai paklausė tėtis.
- Galbūt, - numykiau ir patraukiau durų link. Nenoriu eiti, bet nenoriu ir likti. Nenoriu nieko. Įbrukusi lagaminą į bagažinę minkštai įkritau ant galinės sėdynes. Tėtis dar norėjo važiuoti pas dėdę Edwardą, bet susitikimas tame kvailame reabilitacijos centre vos už valandos, o nuo mūsų namų iki Londono centro apie pusvalandis.
- Kelias dienas pagyvensi Londone, - užtrenkusi priekines keleivio vietos dureles linksmai sučiauškėjo Helen, - po to galėsi grįžti namo. Užsiėmimai centre bus kelis kartus per savaitę, tikrai nebus taip baisu kaip galvoji, galbūt susirasi draugų, - šyptelėjo ji.
- Taip, emocinių sutrikimų turinčių vargšelių, kokia esu ir pati, - piktai atšoviau.
- Rose, - nutęsė ji ir dar norėjo kažką sakyti, bet į mašiną įsėdo tėtis.
Visą kelią iki didžiulio balto pastato – reabilitacijos klinikos – mašinoje vyravo tyla. Niekas nepratarė nė žodžio, vyravo kapų tyla. Charles būtų tą tylą išsklaidęs, pasakęs kažką linksmo, pakėlęs visiems nuotaiką, bet dėja jo čia nėra.
***
- Sveiki, mes užsiregistravome susitikimui dėl reabilitacijos jūsų klinikoje, - maloniai kalbėjo tėtis su jauna raudonplauke, tikriausiai administratore.
- Taip, malonėkite eiti į tą kabinetą, - pasakė ji ir parodžiusi pirštu į baltas duris užjaučiamai man nusišypsojo. Nejau atrodau taip blogai?
Tėtis atidarė duris ir įžengė į kabinetą kuriame už rudo rašomojo stalo sėdėjo gydytojas.
- Sveiki pone Dixon'ai, panele Rose, - nusišypsojo jis, - prašau sėstis.
Atsisėdau ant raudonu gobelenu išmuštos kėdės ir laukiau nuosprendžio. Jaučiausi kaip teismo salėje. Tėtis pasakojo visą istoriją kaip aš per dienas nevalgau, nebendrauju, nieko neveikiu tik verkiu, o aš tiesiog žiūrėjau į gydytoją kuris buvo nustatęs rimtą ir susimąsčiusią veido išraišką.
- Rose, aš suprantu, kad tu patyrei didžiulę traumą ir tau prireiks daug laiko atsigauti, bet muzikos terapija tau būtų į naudą, - kalbėjo gydytojas, o aš iš tiesų nustebau, kad manęs iš kart neuždarė į psichiatrinę ligoninę, - išmoksi groti gitara, galbūt padainuosi, na pradžiai užteks gitaros, jei niekada gyvenime negrojai tai bus puikus užsiėmimas.
- Bet aš nenoriu, - murmtelėjau. Aš tikrai nenoriu groti gitara. Kodėl aš turėčiau groti gitara?
- Pabandyk, galbūt tau patiks, - tyliai sušnabždėjo tėtis, bandė mane nutildyti, kad nepadaryčiau jam gėdos, bet atvedus dukrą į reabilitacijos kliniką didesnės gėdos tikriausiai patirti neišeina. Bent aš taip manau.
- Gali mokytis pas poną George jis mokinius aptarnauja vakarais yra puikus mokytojas, turi daugiametės patirties, - kalbėjo gydytojas. Vakare tikrai čia nesibelsiu, nelemta reabilitacija, - o kitas mokytojas – Luke, truputį už tave vyresnis, jis taip pat puikiai groja ir puikiai moko, galėtum ateiti truputį po pietų. Taigi pas kurį norėtum pradėti mokytis? – paklausė gydytojas ir iššiepė savo tobulą baltų dantų eilę.
- O negalėčiau mokytis anksti ryte? – pasiteiravau, nes nei vienas laikas, nei kitas manęs netenkino. Jeigu ateičiau anksti ryte visą dieną turėčiau sau.
- Dėja ne, - atsakė jis vis dar besišypsodamas.
- Tuomet renkuosi antrą variantą - po pietų, - pasakiau veidu ne perkrautu emocijomis. Išspaudžiau tik mažą šypsenėlę.
- Puiku tuomet gal galėtum trumpam palikti mus vienus, reikia pasirašyti kelis popierius, - pasakė gydytojas, aš linktelėjau ir pakilau nuo kėdės.

***

Šiandien pasidalinsiu dar viena dalimi :) Labai džiaugiuosi, kad jums patinka mano istorija, net jei ji ir yra senesnė :) Tikiuosi dar daugiau palaikymo ir nebijokit išreikšt savo nuomonės, kuri man itin svarbi!! <3