10571 [Baigta]

5 Dalis

Luke POV.
Sėdėjau taxi užpakalinėje sėdynėje, o Rose miegojo atsirėmusi man į petį. Ji padaugino kokteilio, tačiau tai padarė ją daug linksmesnę. Bet pripažinsiu man tokia Rose patiko. Man patiko mergina, kuri nebuvo užsidėjusi abejingumo kaukės, o tiesiog šoko ir nesustodama kalbėjo kaip ji mėgsta vakarais sėdėti priešais televizorių ir žiūrėti populiariausias britų laidas.
Automobilis sustojo ir aš pasakiau taxi vairuotojui manes palaukti, kol aš palydėsiu Rose namo. Iškėliau ją iš automobilio ir atsargiai nešiau namo durų link. Keliuose namo languose plieskė šviesa, reiškia namuose bus kam ja pasirūpinti.
Man porą kartų paspaudus durų skambutį duris atidarė aukštas vyriškis tamsiais plaukais vilkintis kostiumu.
- Labas vakaras, jūs tikriausiai būsite Rose tėtis. Ji šiek tiek padaugino, o aš privalėjau pasirūpinti, kad ji saugiai grįžtų namo. – kalbėjau labai ramiu tonu, o vyriškis analizavo mane akimis.
- Aš Rose dėdė. Ačiū tau, kad ją saugiai pargabenai namo. – rimtai atsakė jis.
- Nepykite labai ant jos. Bent jau ji gerai praleido laiką. – bandžiau praskaidrinti atmosferą.
- Nėra ko čia pykti,- nusijuokė jis,- tikriausiai tu koks nors stebūkladarys arba jai patinki, kad sugebėjai ją ištempti iš namų.- tęsė jis.
- Man jau metas. Gero vakaro. – atsisveikinau.
- Sėkmės. – atsakė vyriškis, o aš lėtai nužingsniavau taxi link.
Rose POV.
Pabudau nuo indų barškėjimo garso kuris su kiekvienų dūžiu tarsi purtė mano smegenis. Sunkiai, tačiau atmerkusi akis savo kambario tarpduryje išvydau Helen ir Lisą laikančias puodą ir samtį.
- Metas keltis, miegale, jau 12. – sušuko Lisa.
- Ar būtina taip garsiai? Man siaubingai skauda galvą. – vos sugebėjau sudėlioti sakinį.
- Aišku būtina. Čia už tai, kad leidi laiką su aukštu gražuoliu be mūsų. – prabilo Helen.
- Kaip aš čia atsidūriau? Nieko nebe pamenu. –paklausiau.
- Luke tave parnešė namo. Tu gulėjai tarsi rąstas. – vos tvardydama juoką išlemeno Lisa.
- O dieve Tėtis jau grįžo? – išsigandusi paklausiau.
- Tavo laimėj ne, o dėde pažadėjo laikyti liežuvį už dantų. – paaiškino Helen.
- Mano tėtis daug atlaidesnis dėl tokių dalykų. – įsiterpė Liza.
- Prašau, leiskit dar truputį pailsėti, - pasakiau ir paslėpiau galvą po antklode. Tik dabar pastebėjau, kad aš vis dar su vakarykščiais drabužiais.
- Jokio poilsio, - sušuko Lisa, - greičiau eik į dušą eisim į kavinę papietauti.
- Na kai kas pusryčiaus, - nusijuokė Helen.
Nebenorėjau su jomis ginčytis, nes tai beprasmiška. Lėtai išlipau iš lovos ir nupėdinau iki vonios kambario. Palindau po lediniu dušu, tai truputį padėjo, tačiau vis dar skaudėjo galvą.
Apsirengusi ir truputį pasidažiusi, kad neatrodyčiau kaip zombis iš serialo ,,Vaikštantys Numirėliai'' nužingsniavau į svetainę kurioje manęs jau laukė sesuo ir Lisa.
- Eime? – linksmai paklausė Helen ir jau žingsniavo prie durų, sekiau jai iš paskos.
***
Visą kelią iki kavinės tylėjau kaip žemė ir bandžiau prisiminti kas vakar nutiko. Pavyko prisiminti tik kelias trumpas nuotrupas kaip aš pasakoju Luke apie savo gyvenimą, kaip jis man sako nebegerti, o aš užsisakau dar vieną kokteilį ir kaip jis nepatiki jog aš manau, jog jis man pradeda patikti.
Po vakar tikriausiai nebepajėgsiu pažiūrėti jam į akis neišraudonavusi kaip burokas.
- Taigi Rose pasakok viską ką prisimeni, - išsišiepė Helen ir palinko į priekį, kad geriau mane girdėtų.
- Na, mes nuvažiavome į barą, pavalgėme, jis man užsakė kokteilį, na užsakė ir sau, bet jis jautė saiką, o aš ne, tuomet mes tikriausiai šokome, aš jam išpasakojau visą savo gyvenimo istoriją ir dabar jis mane laiko visiška saiko neturinčia nevykėle, - išdėsčiau ir nusišypsojau kvaila šypsena.
- Jis tave parvežė namo miegančią ir įdavė mano tėčiui, - nusijuokė Lisa, - būtum pamačius save, - vis dar nenustojo juoktis mergina.
- Bet jis tavęs nepaliko kur nors bare, o parvežė namo, atrodo, kad tu jam rūpi, - šyptelėjo Helen.
- Aš jam tikrai nerūpiu, ypač dabar kai jis pamatė mane tokią kokia aš tikrai nesu. – sumurmėjau ir paėmiau savo vandens su burbuliukais stiklinę.
- Tarp jūsų buvo kažkas daugiau nei draugiškas pašnekesys? – paklausė Lisa.
- Lisa, tu iškrypėle! – sušuko ir pradėjo kvatoti Helen.
- Ką? Aš tenoriu sužinoti ar man jau pulti į paniką, kad neturiu vaikino, - pašnibždomis pasakė ji.
- Ne, Lisa, tarp mūsų nieko nebuvo ir nebus, - pasakiau aš ir pažiūrėjau į ją.
- Tuomet gal galėčiau gauti jo telefono numerį? Jis man pasirodė labai gražus, - prikando lūpa Lisa.
- Lisa, - pasakiau ir užsidengiau ranka veidą, o Helen pradėjo juoktis.
***
Pastebėjau, kad dalykai kurių visai nelaukiame priartėja daug greičiau nei tie iki kurių skaičiuojame dienas, ir pripažinsiu tai mane labai nervina. Juk laikas turėtų būti visuomet vienodas. Ir tai labai nesąžininga pažiūrėjus žmogaus akimis, nes kartais viskas ką turime yra laikas.
Taigi dalykas kurio nelaukiau, o šis priartėjo kaip dideliu greičiu važiuojanti mašina prie kokios nelaimėlės ant kelio pasipainiojusios voveriūkštės, yra vizitas pas centre mane "gydantį" psichologą. Tiesą sakant nematau net prasmės pas jį eiti, nes visuomet viskas klostosi tai pat. Jis paklausia manęs kaip jaučiuosi, aš visuomet atsakau tą patį, o šis pradeda valandos ilgumo paskaitą, kaip aš neturėčiau slėpti savo jausmų.
***
- Rose kaip jautiesi? – kaip ir eilinį kartą paklausė gydytojas susirūpinusiu balsu ir pažiūrėjo į mane "nerimo" surauktais antakiais.
- Geriau. – vos išspaudžiau žodį linksmėdama galva.
- Gal galėtum plačiau apibūdinti sąvoką " geriau"? – paklausė jis.
- Na nebesijaučiu taip lyg norėčiau per dieną užsidariusi rėkti į pagalvę. Nebeatstumiu savo šeimos. Lyg ir susiradau naujų draugų. Na tiksliau draugą. Bet tai nesvarbu. – greitai baigiau kalbėti, kol nepasakiau ko nors, ko vėliau gailėčiausi pasakius.
- Labai gerai Rose. Tu darai didelę pažangą. – pagyrė jis.
- Tikriausiai. – murmtelėjau.
- Tikriausiai muzikos terapija tau išėjo į naudą. – nusišypsojo jis.
- Turiu gerą mokytoją. – norėjau nuskambėti sarkastiškai, bet kažkodėl mano balso gaidelę kažkas užspaudė ir šis sakinys iš mano lūpų išriedėjo komplimento forma.
- Tikrai, - pritarė gydytojas, - jis pasiekia puikiausių rezultatų. Visi jo mokiniai jaučiasi geriau. – tęsė jis.
- Džiugu. – sumurmėjau.
- Taigi Rose ateik po savaitės, - pasakė gydytojas, o aš linktelėjusi atsikėliau nuo kėdės ir patraukiau durų link, - ir nepamiršk pildyti savo video dienoraštį, - pridūrė jis.

***
Sedėjau mašinoje pakeliui namo, o mano galvoje vis sukosi gydytojo žodžiai " jis pasiekia puikiausių rezultatų". Tikriausiai Luke taip elgiasi su visais mokiniais. O aš jau buvau pradėjusi patikėti, jog tikriau galime būti draugais. Ir be to, po to vakaro bare, tikriausiai tuomet pasakiau kažką keisto arba dar baisiau, pradėjau kalbėti apie Charles, ir viską sugadinau. Niekam neįdomi " vargšelė verkšlenanti Rose". Rytojaus pamoką bus siaubingai nemaloni, bent mano atžvilgiu.

***
Grįžusi namo iškart griuvau į lovą ir stengiausi užmigti, bet kaip visuomet prieš užmiegant pradėjau galvoti apie visą savo gyvenimą ir koks sumautas jis tapo netekus vieno žmogaus. Jau galvojau, kad bent truputį pasistūmėjau į priekį, kad galbūt jau nebeverksiu naktimis grauždama save už tai, kad paprašiau Charles išvažiuoti diena ankščiau, bet kur tau – mano pagalvė vėl šlapia nuo ašarų. Kad ir kaip nenorėčiau to pripažinti, bet bendravimas su Luke man padėjo prasiblaškyti ir atsisakyti bent daugumos neigiamų emocijų.
Atsiguliau ant nugaros ir įsiklausiau į tobulą Londono priemiesčio tylą. Atrodė, kad aplink nėra nė gyvos dvasios. Viskas taip ramu ir tylu. Su šiomis mintimis man pagaliau pavyko užmigti.
***
- Rose, kelkis pavėluosi į pamoką, - išgirdau tėčio balsą ir pajutau nestiprų peties purtymą.
- Dar penkias minutes, - sumurmėjau ir nusisukau.
- Jokių penkių minučių, Rose, mums liko valanda nuvažiuoti iki centro, tai reiškia, kad tu dabar pat lipi iš lovos ir skubi į mašiną, - komandavo tėtis ir išėjo iš kambario.
Kaip visuomet viską pramiegu. Greitai susišukavau plaukus ir perbraukiau blakstienas tušu. Pagriebusi pirmus pasitaikiusius rūbus nuskubėjau į apačią. Žinojau, kad siaubingai vėluoju, tad greitai atsisveikinau su Helen, kuri kažkodėl šiandien nepanoro eiti į universitetą ir pagriebusi obuolį nuo virtuvės stalo nubėgau į mašiną, kurioje manęs jau laukė tėtis.
- Penkiolika minučių – tavo rekordas, - nusijuokė tėtis, - tikriausiai tau taip patinka gitaros pamokos, kad nė nesiruoši jų praleidinėti.
- Aha, - murmtelėjau atsikąsdama obuolio. Tėtis nė nenumano, kad aš su savo mokytoju buvau kažkur išėjusi, už šią paslaugą dėdei Edwardui tikriausiai teks dėkoti visą gyvenimą.
- Ar susiradai kokių nors draugų arba bendraminčių centre? – bandė palaikyti pokalbį tėtis, o aš neturėjau jokio atsakymo į šį jo klausimą, jeigu pasakysiu per daug jam kils klausimų, o tuomet aš pasakysiu dar kažką ir visas pokalbis taps nesusipratimu.
- Bandžiau, bet kol kas nepavyko, - sumurmėjau ir apsimečiau, kad esu dar pilnai neatsibudusi ir padėjau galvą ant sėdynės atlošo.
***
- Tu vėluoji, - man atidariusi kabineto duris nepatenkintu balsu išrėžė Luke.
- Aš negyvenu po akmeniu, taigi tai reiškia, kad turiu laikrodį, - sumurmėjau ir numečiau savo daiktus ant žemės.
- Jeigu turėtum laikrodį - nevėluotum, - su tokiomis kalbomis jis man priminė geografijos mokytoją iš vidurinės. Tikras siaubas.
- Atsiprašau, - pasakiau ir laukiau kol jis pradės komentuoti mano elgesį prieš kelias dienas kai jam teko, tiesiogine to žodžio prasme, parnešti mane namo, tačiau, jis daugiau netarė nė žodžio tik vėl įsižiūrėjo į mano akis. Kodėl jis taip elgiasi? – Luke, - kreipiausi į jį šiek tiek nedrąsiai, - dėkoju, kad nepalikai manęs tame bare, - šyptelėjau vis dar žiūrėdama į jo gilias kaip vandenynas mėlynas akis.
- Nėra už ką, man juk nesunku, - nusišypsojo jis, - bet tikriausiai daugiau niekur nenorėsi su manim eiti?
- Tai pasiūlymas? – pasitikslinau.
- Taip,- tvirtai atsakė jis.
- Kodėl gi ne? – gūžtelėjau pečiais.

***

Sveikos, labai dėkoju, kad skaitot, laukiu jūsų nuomonių ar įžvalgų. Jei jums patiko, paspauskite VOTE. :) <3 <3