10571 [Baigta]

6 Dalis

- Taigi šiandienai pakaks, pratęsim rytoj, - praėjus valandai po pamokos pradžios pokalbo jis.
- Šiandien labai trumpa pamoka, tu nori manęs atsikratyti? – paklausiau žvilgtelėjusi į laikrodį.
- Ne, - numykė jis.
- Nesuprantu tavęs, - papurčiau galvą, - pamokos pradžioje kvieti mane kur nors nueiti, o dabar atsikratai kaip suplyšusios poros kojinių, - tęsiau aš, mano balsas nesmagiai sudrebėjo, jausmas toks, kad tuojau apsiverksiu, bet verkti aš neketinau.
- Tiesiog aš turiu daug darbo, - bandė aiškintis jis, bet nė nežvilgtelėjo man į akis. Nekenčiu tokio jo elgesio, - neįsižeisk, - burbtelėjo ir nusisukęs pradėjo sklaidyti kažkokius popierius.
- Viso gero, - piktai murmtelėjau ir išskubėjau pro duris, tačiau toli nenuėjau. Susmukau beveik šalia jo kabineto durų ir pradėjau verkti. Kai pradėjau tikėti, kad pagaliau susiradau draugą kuris man padeda pamiršti Charles tąsai tiesiog ima ir pradeda man ignoruoti. Vis dar galvojau apie jo pasakytus žodžius, kuriais jis kvietė mane kažkur nueiti dar kartą, o dabar tiesiog išvarė iš savo kabineto.
Negalėjau sustabdyti ašarų, negalėjau net pajudėti. Tiesiog sėdėjau apkabinusi kelius ir kūkčiojau.
- Rose? – pajutau kaip kažkas paliečia mano petį. Nė neketinau pakelti savo ašarotų akių, - tu, čia dėl manęs? – atpažinau Luke balsą.
- Ne, - pamelavau, nors jis tikriausiai nieko nesuprato, nes mano drebantis balsas nenorėjo kalbėti.
- Nemeluok, aš atsiprašau, tiesiog turiu šiokių tokių problemų, - kalbėjo jis, o aš bandžiau nugalėti nenumaldomą norą pakelti galvą ir pažiūrėti jam į akis, - rytoj būčiau pakvietęs nueiti tave į parką, bet kaip matau tau teks mane kęsti šiandien,- dėstė savo planą jis, o aš vis dar kūkčiojau.
- Niekur neisiu, - vos ne vos ištariau.
- Aš ignoruosiu šiuos žodžius, - tarė jis ir palietęs mano veidą pabandė jį pakelti, kad pažiūrėčiau į jį, tačiau aš nustūmiau jo ranką, - dabar aš tave palydėsiu iki tavo kambario, nes kitaip tu čia sėdėsi iki vakaro, o kaip tavo geras draugas to tikrai nenoriu, - kalbėjo Luke,- kambaryje tu nusiraminsi ir pasiruoši draugiškam pasivaikščiojimui po parką, gerai?
- Gerai, - nusileidau ir šiek tiek pakėliau galvą ir pamačiau jo susirūpinusias akis, velnias, aš jam tikrai rūpiu.
- Ašaros tau netinka, - nutarė vaikinas ir nuvalė mano šlapią veidą, - eisi pati ar man tave nunešti?
- Nueisiu, - murmtelėjau ir baisėjausi savo perdėtu emocijų pliūpsniu, - tu taip elgiesi su visais savo mokiniais? – paklausiau mums beeinant mano kambario link.
- Ką turi galvoje? – rūšiuodamas kažkokius popierius paklausė jis.
- Na, vediesi vakarienės, eini su jais į parką, ramini ištiktus ūmaus ašarų priepuolio?
- Dėl ūmaus ašarų priepuolio būtų galima ginčytis, tačiau į parką ir vakarienės eiti dar neteko nė vienam, - nusijuokė Luke.
Kažkodėl pasijaučiau ypatinga. Tikriausiai tai kvaila, bet maniau jog jis tikrai laiko mane gera drauge.
- Taigi, ateisiu pas tave po valandos, - šyptelėjo jis, - būk pasiruošusi, ir tik prašau, neverk, - nusikvatojo ir mostelėjąs ranka paliko mane šalia mano kambario durų.
Helen POV

  Vienintelis dalykas kurio neapkenčiu apie Londoną yra visuomet užkimštos gatvės. Visi visuomet kažkur skuba, vairuoja neatsargiai, o ganėtinai naujai vairuotojai kaip aš, tai didelis iššūkis.
Pirmą kartą važiuoju į Rose centrą be tėčio, tad vienintelis dalykas padedantis rasti kelią yra GPS ir ganėtinai trumpa atmintis.
Pagaliau man pavyko ramiai pasiekti automobilių stovėjimo aikštelę kur manęs laukė Rose.
- Tavo krepšys bagažinėje. – pasakiau iki galo pravėrusi automobilio langą.
- Ką aš be tavęs daryčiau. – nusijuokė jis ir ėmė žingsniuoti bagažinės link.
- Nežinau, tikriausiai paliktum galvą kokiame nors miesto autobuse. – pašaipiai atsakiau.
- Ai nebūk kaip tėtis,– suburbėjo ji ir paėmė krepšį, - ačiū, kad atvežei daiktus, -padėkojo.
- Nėra už ką, - šyptelėjau, - aš geriau važiuosiu, nes jau vėluoju. Lisa mane užmuš, - pajuokavau, o Rose atsisveikinusi nuėjo milžiniškų centro durų link.
Stengiausi vikriai išvažiuoti iš šios sausakimšos mašinų aikštelės pro vartus, tačiau tai nebuvo taip paprasta kaip atrodė. Man iš kairės stovėjo raudonas vandens hidrantas, o iš dešinės puikavosi kitas automobilis.
- Helen prisimink tėčio pamokas. – murmtelėjau sau ir lėtai pradėjau važiuoti atbula, kai į kažką silpnai atsitrenkiau.
Labai išsigandau ir iššokau iš mašinos. Pribėgusi prie mašinos galo pamačiau suklupusį vaikiną, kuris taisėsi nuo galvos nukritusią skarelę.
- Ar jūs sveikas? Aš labai atsiprašau, jūsų nepamačiau. – žodžiai pylėsi vienas po kito taip greitai, kad vaikinas tikriausiai nieko nesuprato.
- Tu psichopate! – atsisukęs į mane sušuko jis, - tu galėjai mane užmušti arba padaryti invalidu!
- Aš tikrai jūsų nemačiau, atleiskite, jūs atsiradote lyg iš niekur, - bandžiau teisintis, bet jis lyg negirdėdamas mano žodžių tęsė savo kalbą.
- Tokioms kaip tu negalima duoti vairuotojo pažymėjimo, kaip tu iš vis išlaikei egzaminą jeigu važiuoji ant žmonių? – rėkavo jis.
- Gal galėtume susitarti gražiuoju, kaip matau jūs sveikas tiek, kad net galite ant manęs rėkti ir puikiai gestikuliuoti rankomis, - jau nebesistengiau kalbėti maloniai, vaikinas dėvėjo skylėtus ''Nirvana'' marškinėlius, jie atrodė tarsi atimti iš benamio, bet iš veido jis atrodė padorus ir jeigu būčiau pamačiusi jį ne tokiomis aplinkybėmis, galbūt net pasirodytų visai žavus.
- Gal tu kažkokia samdoma žudikė kurią kas nors pasamdė manęs nužudyti? – vis dar šūkavo vaikinas. Tai atrodė šiek tiek keista iš šalies žiūrintiems žmonėms: į visas puses sukiojantis rankas ir rėkiantis vaikinas, o priešais jį stovi mergina nesusipratusiu veidu.
- Jeigu tu neturi man konkrečių nurodymų kaip sutvarkyti tavo problemas aš jau važiuosiu, - ramiai pasakiau jam nutilus ir nužingsniavau link atvirų mašinos durelių.
- Išmok vairuot, psichopate! – sušuko jis,o aš tiesiog ignoravau. Kodėl žmonės šiais laikais tokie nemalonūs?
Važiavau savo kelionės tikslo link ir negalėjau išmesti to vaikino iš galvos, o kas jeigu aš jį sužalojau ir jis paduos mane į teismą, kad pabėgau iš įvykio vietos?
Bet grįžti taip pat negaliu, na meldžiu Dievo, kad netektų dar kartą susitikti to vaikino.
Rose POV
Įsijungiau muziką savo telefone ir padėjau rinktis drabužius pasivaikščiojimui į parką. Klausiau senų dainų, dar iš tų laikų kai mes su Charles būdavom kartu ir mums niekas nerūpėjo, iš tų laikų kai jis dar buvo gyvas, o mano gyvenimas buvo visiškai pilnavertis. Iki skausmo žinomi dainų žodžiai tarsi skverbėsi po mano oda, neleisdami judėti pirmyn, kažką pakeisti, paleisti Charles ir gyventi savo gyvenimą. Melodijos kurias galėčiau atkartoti bet kada, skambėjo galvoje kaip erzinantis triukšmas kurį tiesiog norėjosi nutildyti ir niekuomet daugiau nebeklausyti. Aš taip ir padariau. Paėmiau savo telefoną ir keliais spustelėjimais išvaliau visą dainų sąrašą, skaudančia širdimi, tačiau bent kiek pajudėjau pirmyn. Dabar beliko laukti dar vieno žingsnio pirmyn - naujo draugo kuris padeda užsimiršti.
---
- Luke, turiu tau vieną prašymą, - kreipiausi į jį mums sėdint ledainėje ir valgant braškinius ledus.
- Aš tavo paslaugoms, - nusijuokė jis.
- Man reikia, kad tu padėtum man susidaryti naują dainų sąrašą, - dėsčiau savo mintis, - šiandien ištryniau visas senas dainas, - šyptelėjau baigusi kalbą.
- Gerai, - entuziastingai šūktelėjo jis, - tu tik pasakysi ką mėgsti, o aš pasirūpinsiu dainomis, - nusišypsojo jis ir pažiūrėjo į mane linksmomis akimis.
- Galbūt eime į parką, šiandien labai graži diena, - šyptelėjau ir pagriebusi savo ledų indelį truktelėjau sėdinčiam Luke už peties.
Vaikštinėjome ir aptarinėjome kasdienius dalykus. Netikėjau, kad gyvenime dar kada nors sutiksiu tokį žmogų su kuriuo būtų taip paprasta bendrauti. Luke aš pažįstu vos kelias dienas, o atrodo, kad būčiau bendravusi keliolika metų.
- Žadi kur nors studijuoti? – paklausė jis kalbai pasisukus link mokyklos reikalų.
- Šiais metais – ne, - ramiai atsakiau, - per visą tą sumaištį nespėjau nusiųsti prašymų ir man reikia tvarkingai sudėlioti mintis, kad galėčiau tvirtai nuspręsti kuo noriu būti, - nusišypsojau.
- Supratau, - šyptelėjo jis, - Rose, ar aš kada nors priversiu tave ateiti į mano grupės koncertą?
- Pirmiausia man reikėtų sužinoti ką jūs grojate, - šyptelėjau bandydama išsisukti nuo konkretaus atsakymo.
- Nemanau ar tai yra problema turint šių laikų išmaniąsias technologijas, - nusijuokė Luke ir pasitaisė plaukus. Tik dabar pastebėjau kad nuolatinis jo plaukų taisymasis manęs nebeerzina, galbūt pripratau arba tiesiog buvau susidariusi klaidingą nuomonę.
Žingsniavome takeliu ir linksmai kvatojome iš įvairių dalykų kuomet grupelėje ant žolės stovinčių vaikinų pamačiau pažįstamą veidą.
- Kas yra? – pasiteiravo Luke pamatęs kaip aš stebiu tuos žmones.
- Ten Charles brolis, Alex, - atsakiau aš ir mano balsas virptelėjo. Po nelaimės nebuvau mačiusi nei Charles tėvų nei Alex, pasijaučiau truputį nejaukiai, juk net neatėjau į laidotuves, - manau šiuo metu geriausia būtų nueiti ir likti nepastebėtai, - pasakiau vaikinui, o mano balsas vis labiau virpėjo. Tačiau mano planas nepavyko ir mane pamatė Alex. Jis kažką pasakė savo draugams ir pradėjo artintis prie mūsų. Vis greitino žingsnį, o man norėjosi kuo greičiau bėgti tolyn.
- Nebijok, - sušnabždėjo Luke, tikriausiai pamatė kaip aš drebu, aš visuomet bijojau Alex, bet dabar jo bijau dar labiau.
- Nagi, nagi, ką gi čia matau, - pakankamai arti priėjęs Alex prakalbo savo žemu balsu, - nejaugi čia toji savanaudė, per kurią žuvo mano brolis? – vis grėsmingiau kalbėjo jis, o aš tik labiau virpėjau, - dėl visko kalta tu, jeigu ne tu Charles dabar būtų gyvas,- dar dėstė savo mintis jis, tačiau Luke jį pertraukė.
- Žmogau, atstok nuo jos,- rimtai pasakė Luke ir pagriebęs mano ranka šiek tiek paslėpė už savęs.
- Ak, tu jau susiradai naują vaikiną? – lyg negirdėjęs Luke žodžių tęsė savo Alex, - tu dar pasigailėsi dėl Charles mirties, - visiškai rimtai pasakė jis žiūrėdamas man tiesiai į akis. Jo akys buvo klastingos lyg mirtinai nuodingos gyvatės.
Pagaliau kai jis nuėjo aš pajaučiau kaip stipriai drebu ir kaip stipriai laikau įsikibusi į Luke ranką.
- Rose, nusiramink, - bandė mane raminti Luke, tačiau aš tik dar labiau virpėjau ir iš akių kaip pupos pradėjo riedėti ašaros. Jeigu Alex siekė mane visiškai sugniuždyti jam pavyko, - Rose, nekreipk į tą idiotą dėmesio, jis tik vienas iš tų kurie daug kalba, bet nieko nedaro, - ramino mane Luke, jis paleido mano ranką ir stipriai apkabino, stipriai įsikniaubiau jam į krūtinę ir pradėjau kūkčioti, - viskas bus gerai, neimk giliai į širdį, tu dėl nieko nekalta, patikėk manim, - glostydamas man plaukus kalbėjo jis. Jo glėbyje jaučiausi saugi ir nenorėjau jo paleisti. Apkabinau jį taip stipriai kaip jis apkabino mane, tačiau verkti nenustojau. Mano ašaros bėgo skruostais nusileisdamos ant vaikino marškinėlių.
- Luke, tu pats geriausias draugas kokį esu kada nors turėjusi, - virpančiu balsu pasakiau.
- Rose, prašau neverk, - truputį stipriau mane apglėbdamas pasakė jis, o aš bandžiau nustoti verkti, tačiau ašaros vis dar riedėjo nesustodamos.
- Gal aš tikrai kalta dėl Charles..- pakėlusi akis į Luke tyliai sumurmėjau.
- Rose, tu niekaip negalėtum būti kalta. Tikrai ne tu.- tyliai atsakė jis.
- Tai kas tuomet kaltas? – paklausiai dar nepaleidusi jo apkabinimo.
- Likimas, – pakėlęs akis į viršų atsakė jis, - eime palydėsiu tave atgal į tavo kambarį, - pasakė jis ir paėmė mano ranką.
- Ačiū tau, gera turėti tokį draugą kaip tu. – išspaudžiau liūdną šypseną.
- Taip, draugą... - pakartojo Luke.

***

Sveiki! Dėkoju visiems, kurie skaito ir kaip visuomet prašau nuomonių ir VOTE :)) Taip pat, nepamiškite paskaityti mano naujausios istorijos "Eden". Labai dėkoju visiems, kurie mane palaiko. :) <3