10571 [Baigta]

20 Dalis

Helen POV.

- Lisa, ji, - su pauzėmis tarp žodžių kalbėjo dėdė, - ji, nusižudė.
- Ką? – prabilo Rose ir pažvelgė į jį ašarų prisikaupusiomis akimis.
- Ji nušoko nuo tilto. Ją rado upėje. – vos tramdydamas ašaras atsakė jis.
- Ne, ne, ne, ne, – vis purtė galvą Lisos mama, - ji negalėtu, tik ne mano dukra. – kūkčiojo ji.

As visdar nepratariau nei žodžio. Tikriausiai tai tik sapnas. Lisa negalėtų taip padaryti,ji mylėjo gyvenimą. Aš užmerksiu akis ir kai vėl jas atmerksiu aš būsiu namuose ir visa tai bus netiesa.
Tačiau vėl atmerkus akis mane pasitiko tas pats vaizdas. Lisos mama verkė įsitvėrusi Edwardui į ranką, o jis, atrodė, žiūrėjo akmeniniu žvilgsniu į grindis, jo skruostais riedėjo ašaros. Tuomet pajutau kaip Rose mane apkabino, o aš padariau tą patį. Dabar visas kambarys atrodė tarsi sustingęs, tarsi baisus sapnas, tačiau visi žinojome jog tai buvo tiesa.

***
Sėdėjau Lisos kambaryje, kai pro duris įėjo Rose. Ji laikė rankoje telefoną, o kitoje kažkokią papkę su dokumentais.

- Kalbėjau su detektyvu, jis atidavė man kažkokius dokumentus. – paaiškino ji rodydama į papkę.
- Galbūt ją kažkas nustūmė. – pažiūrėjau į Rose, o ji tiesiog papurtė galvą.
- Čia rašo, jog tyrimas parodė jog ji nušoko pati. – tyliai atsakė ji.
- Tėtis jau čia? – paklausiau, o ji linktelėjo. – Aš vis dar negaliu tuo patikėti.
- Aš taip pat, - sumurmėjo Rose sėsdamasi ant lovos, - kodėl ji paprasčiausiai negalėjo nusipirkti naujų batų ar rankinės, kas tokio baisaus nutiko? – kalbėjo Rose apžiūrinėdama kambarį. Viskas buvo tobulai sutvarkyta, pro truputį pravertas spintos duris buvo matyti gražiai sukabintos suknelės, ant tualetinio stalelio gražiai išdėlioti kvepalų buteliukai. Niekas nebūtų pasakęs, kad mergina gyvenusi šiame kambaryje būtų galėjusi taip pasielgti.
- Po velnių, bent jau būtų palikusi raštelį ar kažką panašaus. – piktai pasakiau ir pradėjau raustis po stalčius. Tik dabar pastebėjau, kad mano rankos siaubingai dreba. – po velnių. – pakartojau atsirėmusi į sieną. Iš mano akių pradėjo veržtis ašaros, nebegalėjau jų sulaikyti.
- Atrodo, kad mūsų šeimą kažkas prakeikė, - pasakė Rose atsisėsdama šalia manęs, jos akys buvo tokios pat liūdnos kaip po Charles netekties. – Luke sakė, kad savaitės gale galėsime su jais vykti į turą, galbūt bent kiek prasiblaškysime.
- Galbūt. – sumurmėjau ir padėjau galvą sesei ant peties, - neturėjau progos tau pasakyti, tačiau man skambino iš vienos ligoninės ir sakė, kad galėsiu atlikti praktiką, tai būtų puiki pradžia.
- Tai puiku! – bent kiek linksmesniu balsu pasakė Rose.
***
- Kur Edwardas? – paklausiau tėčio sėdinčio virtuvėje ir geriančio kavą.
- Tvarko reikalus dėl laidotuvių. – atsakė jis. – kaip tai galėjo nutikti? Juk ji atrodė laiminga, ar ne?
- Bet tikriausiai tokia nebuvo. – liūdnai pasakiau ir atsisėdau šalia. – ar jis ištvers? – paklausiau ir žvilgtelėjau svetainės pusėn kurioje dėdė kalbėjo telefonu.
- Nežinau, nuoširdžiai sakau – nežinau. – gūžčiojo pečiais tėtis.
- Aš irgi nežinau ar ištversiu. – tyliai pasakiau.
***
Rose POV.

Nieko keisto, kad į Lisos laidotuves susirinko daug žmonių. Draugai, artimieji, bendraklasiai, ir visi kas tik ją pažinojo tikriausiai nenustojo savęs klausinėti kodėl? Kodėl jauna mergina pasitraukė iš gyvenimo taip greit ir be jokio perspėjimo. Galbūt nebuvau šalia kada jai reikėjo, galbūt būtų užtekę mažyčio paguodžiančio žodžio. Tačiau dabar jau vėlu.
Pačiame bažnyčios centre, šalia pakilos, stovėjo didžiulė Lisos nuotrauka kruopščiai apdėliota baltomis gėlėmis, į kurią nuolat žiūrėjo beveik kiekvienas ateinantis sakyti memorialinės kalbos.
Tiesą sakant beveik visos kalbos buvo vienodos. Nuolatinis klausinėjimas kodėl ir viena kita žymi citata apie viltį, kurios pasak jų visiems taip reikia šią sunkią valandą.
- Dabar kelis žodžius nori pasakyti Lisos draugas Michael.- kimiu balsu pasakė kunigas, o Mikey išsitraukęs iš kišenės kelis kartus perlenktą popieriau lapą, ėmė brautis per bažnyčios suolus.
- Ir be to aš buvau jos vaikinas. – atsistojąs ant pakilos pridūrė jis žiūrėdamas į kunigą. – tiesą sakant, aš nežinau ką pasakyti. – sumurmėjo jis ir sukišo lapelį atgal į kišenę. – visi čia atvykę puikiai pažinojo Lisą ir niekas nė nenumanė, kad visa jų pažintis taip baigsis, po velnių, kaip išvis galima apie tai pagalvoti? – pasakė jis ir atrodo dar būtų kalbėjęs ir kalbėjęs, tačiau nebegalėjo pratarti nė žodžio. Michael ramiai nulipo nuo pakylos ir atsisėdo šalia Luke, Cal ir Ashton.
Mes su Helen taip pat pasiruošėme laidotuvių kalbą apie tai koks puikus žmogus buvo Lisa, tačiau tik užlipus ant pakylos visi žodžiai parašyti ant popieriaus pasirodo per daug lėkšti ir banalūs. Lisos tėvai buvo stiprūs kiek galėjo, tačiau po kiekvieno užuojautą išreiškiančio žmogaus žodžio jos mama turėdavo braukti ašaras ir stengtis sulaikyti isteriją, dėdė Edwardas laikėsi kiek geriau, tačiau ir jam nesisekė nuslėpti visų emocijų.
***
Helen POV.

Praėjo beveik savaitė po Lisos laidotuvių ir stebėtinai gyvenimas tęsiasi toliau. Vakar skambinau ligonines viršininkui ir patvirtinau jog atliksiu praktiką, tik kaip dabar pasakyti Ashton, kad negalėsiu važiuoti su juo?
Nežinau ką daryti ir nežinau ar jis mane suprastų. Tačiau privalau pasakyti jam tiesa. Man skubiai reikėjo patarimo. Paprastai skambinčiau Lisai bet dabar... Mane iš apmąstymų pažadino skambantis telefonas.
- Klausau. - atsiliepiau šiek tiek kimiu balsu.
- Helen čia aš,- išgirdau mamos balsą, - Norėjau paklausti kaip laikaisi?- kalbėjo ji.
- Žinai gerai kad paskambinai, man labai reikia patarimo.- pasakiau ir perėmiau telefoną į kitą ranką.
- Kas nutiko? - sunerimo ji.
- Na kaip čia pasakyt, kitą mėnesį aš atliksiu praktiką vienoje ligoninėje Dubline, bet turiu vaikiną kuris nori, kad važiuočiau su juo į pasaulinį turą. - kalbėjau, o ji įdėmiai klausėsi.
- Ar tikrai galėtum dėl jo paaukoti savo svajonę? - šiek tiek retoriškai paklausė ji.
- Tu teisi.- sušnibždėjau atgal į telefono ragelį.
- Suprantu, kad sunku, bet nėra prasmės mylėti ką nors,ko negali sekti. Galų gale tai tik tave įskaudins. - ramiu balsu baigė žodžius mama, o man ėmė riedėti ašara.

***

- Tikriausiai tu jau girdėjai apie turą iš Rose, viską pradėsime nuo Amerikos, o vėliau aplankysime Europą, bus nuostabu. – įsiveržęs į kambarį nė nepažiūrėjęs į mane linksmai prakalbo Ashton.
- Hm, Ashton, aš turiu tau kai ką pasakyti. – išlemenau bandydama sulaikyti ašaras besiveržiančias iš akių.
- Kas nutiko? – susiraukė jis ir numetė savo skarelę kurią rišosi ant galvos atgal į stalčių.
- Ashton, aš visą savo gyvenimą svajojau apie tai, kaip padėsiu žmonėms būdama gydytoja, kaip gelbėsiu jų gyvybes ir tai man bus svarbiausia, tačiau tada atsiradai tu, - kalbėjau žiūrėdama tiesiai į jo žalsvas akis, jausmas buvo nepakeliamai skausmingas, - palindai po mano mašina lyg koks prakeiksmas. – pasakiau ir nevalingai šyptelėjau puse lūpų prisiminusi tą dieną, - kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria stebuklą, mano stebuklas buvai tu.
- Helen, aš nesuprantu. – susiraukė jis, o akyse sužibo ašaros.
- Mes tiesiog nebegalim būti kartu, jeigu mes būsim kartu vienam teks pasiaukoti dėl kito, o aš nenoriu, kad kuris nors iš mūsų gyventų su tuo bjauriu jausmu, kad sužlugdė kažkieno svajonę, - kalbėjau lyg išmoktą tekstą, milijoną kartų repetuotą sceną, viskas atrodė taip netikra, lyg sapnas.
- Kodėl dabar? – paklausė jis vis dar neatitraukdamas savo liūdno ir širdį veriančio žvilgsnio.
- Anksčiau ar vėliau mums teks atsisveikinti, kažkada vis tiek teks, nėra skirtumo ar šiandien ar rytoj, ar po mėnesio, vis tiek teks, negaliu kiekvieną rytą atsibusti su mintimi apie šitą pokalbį, - kalbėjau aš, o mano skruostais riedėjo ašaros, - tik prašau pažadėk man, kad tu susirasi savo laimingą pabaigą, kad ir be manęs.
- Pažadu. – tyliai atsakė jis ir nudelbė akis į žemę, tačiau po kelių sekundžių vėl žiūrėjo į mane ir stipriai apkabino.
Žmonės mano, jog ką nors stipriai apkabinus tapsi artimesnis tam žmogui, manai, kad gali taip stipriai apkabinti, kad ir atsitraukus tas žmogus liks įsispaudęs tavyje, galėsi jį jausti visą gyvenimą, taip manau ir aš. Dabar stovėjau taip stipriai apkabinusi Ashton, taip pat stipriai kaip ir jis mane, žinojau, kad siaubingai jį įskaudinau, bet pati jaučiausi ne ką geriau.
- Myliu tave, - sumurmėjau ir nusibraukiau ašaras.
- Aš irgi tave myliu. – pasakė jis ir truputį nuo manęs atsitraukęs pabučiavo. Pabučiavo paskutinį kartą. Atsisveikindamas.

*** Sveikos štai ir prieš paskutinė dalis. Tikiuosi jums patiko. Labai laukiu nuomonių nes man svarbu ką jus galvojate apie istoriją :)